Rašyk
Eilės (73324)
Fantastika (2195)
Esė (1496)
Proza (10378)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1117)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 27 (6)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Lietuvių kalbos vieta IDE kalbų grupėje
Lietuvos vardo tūkstantmečio pompastiškas paminėjimas, kuris sutapo su Vilniaus – Europos sostinės renginiais, didelei grupei inteligentiškai nusiteikusios visuomenės sukėlė nuostabą ir pasipiktinimą, sakyčiau, lengvą šoką. Tokių milžiniškų mokesčių mokėtojų lėšų ištaškymą, finansuojant kosmopolitines idėjas, reikėtų laikyti nusikaltimu, o „nevyniojant gražių žodžių į vatą“ - paprasčiausia vagyste. Deja, Lietuvoje taip nepriimta, galbūt todėl čia visos stambiosios aferos baigiasi be atsakomybės pasekmių, o tokia ydinga praktika tik skatina kurti naujesnius mitus, kad Lietuva tik atsilikęs užkampis, kuriuo niekas nesidomi.
Domisi. Ir dar kaip domisi, nes iš tikrųjų Lietuva yra labai turtingas kraštas, tiek savo gamtinėmis vertybėmis, tiek geografine padėtimi, tiek istoriniu kultūriniu palikimu. Tiems, kurie panorės užginčyti šitą faktą, galiu priminti, kad Lietuva įsikūrusi pajūryje, kas reiškia atvirus vartus į visą pasaulį, kad dėl tokio aljanso liejo savo žmonių kraują ne viena galingoji valstybė. Priminti, kad Lietuva esti švelnaus klimato zonoje, todėl čia nebūna nei labai šaltų žiemų, nei alinančiai karštų vasarų. Nebūna čia nei visagriaunančių žemės drebėjimų, nei milžiniškų potvynių, cunamių, tornadų ar kitokių stichinių nelaimių. Toks klimatas yra idealus žemės ūkiui išvystyti, o tai traktuotina kaip neišsenkančių žaliavų šaltinis pramonei, kuri, beje, per pastaruosius 20 metų taip garbinamų europiečių pastangomis buvo sugriauta iki pat pamatų. Negaliu nepaminėti ir naudingųjų iškasenų. Be jau eksploatuojamų naftos gręžinių, gėlo vandens telkinių, naudingų mineralų, kiekvienas lietuvis turi žinoti apie slypinčius milžiniškus geležies rūdos klodus Varėnos kraštuose, apie dar nenaudojamus naftos išteklius Baltijos jūros dugne. Jeigu nesugebame tuo pasinaudoti tai dar nereiškia, kad ten jų nėra. O kad nesugebame pasinaudoti palankiausiomis aplinkybėmis byloja Ignalinos atominės elektrinės uždarymas. Kai tokių elementarių, plika akimi matomų dalykų nesugebame įvertinti, tai ar galime teigiamai įvertinti kultūrinius – istorinius lobius, tokius kaip seniausia pasaulyje žinoma religija – pagonybė – arba archaiškiausia indoeuropietiška kalba – lietuvių kalba.
Lietuvių Tautos genijus Juozas Šeimys 40 metų triūsu bando įrodyti, kad lietuvių tauta turėjo ne tik anksčiau paminėtas vertybes: seniausią žinomą religiją bei archaiškiausią kalbą, bet taip pat ir savo raštą, runomis vadinamą. Kaip manote, ar jis sulaukė paramos? Suprantama, kad ne. Tik kritikos, dažnai be jokio pagrindimo.
Ir aš nesu nei mokslininkas, nei įtakingas visuomenės veikėjas, kad galėčiau patvirtinti ar paneigti Juozo Šeimio atradimus, tačiau nešališkai mąstydamas lengvai galiu suvokti, kad visi didieji atradimai prasideda  hipoteze, t. y., pradžioje idėja, o jau po to materija. Tačiau tokioms hipotezėms patvirtinti arba paneigti reikia ne tik garbingų mokslininkų pastangų, bet ir finansinių išteklių. Tačiau ar galime tikėtis tokios paramos, kai milijonų prireikia Bumblausko, idealizuojančio viduramžių istoriją, neveikiančioms internetinėms svetainėms lipdyti, arba mitiniam Lietuvos įvaizdžiui apie drąsiąją lietuvių tautą, kurti. Štai čia, labiausiai tiktų vieno žinių radijo vedėjo žodžiai: „Nebūna nei labai geų, nei labai blogų tautų. Yra tik niekšų  tautose, kurie manipuliuoja žmonėmis“. Man, kaip ir nemažai grupei panašiai mąstančių žmonių, drąsios hipotezės yra kur kas artimesnės už nusižeminantį, neretai suklastotą istorijos europizavimą, kuris, beje, palankus tik šiandieniniam politiniam elitui, kad šie nesidrovėdami galėtų sukurti vis grandioziškesnius kosmopolitinius planus pinigams į savas kišenes persipumpuoti. Tai atspindi Lietuvos istorija per pastaruosius 20 metų, kai atskirus įvykius jau dabar reikia įrodinėti, o kas dėsis po kokių 10–20 metų, tikriausia, tikrąsias tiesas bus galima patvirtinti tik archeologinių kasinėjimų rezultatais, nes logika jau tapo tiktai vizija ir kliedesiai. Manau todėl šiandieną nuvertinami tokie žmonės kaip M. Gimbutienė, Č. Gedgaudas, A. Smitkuvienė, J. Šeimys, J. Statkutė Rozales ir kiti, tyrinėjusieji baltų-aisčių genčių tradicijas, tautosaką, iš kurių galime atpažinti mūsų protėvių gyvenseną ir mastymo būdus. Kaip tampa neramu, kai pasiskaitai šiandieninių psiaudoeuropatriotų darbus ir supranti, kaip atvirai jie tyčiojasi iš to, kas kiekvienam lietuviui turėtų būti brangu ir šventa, prisipažinsiu, apima ir neviltis ir pyktis.
Vienas toks psiaudoeuropatriotas rašė: „jeigu lietuvių liaudies medicina sako, jog pelūnas padeda nuo pilvo skausmo, netikėkit, nes tai barbarų prietarai, tik europietiški vaistai nuo šios ligos yra veiksmingi.“ Tai ar gali taip mastantis veikėjas  pasakyti kažką gražaus apie lietuvių kalbos kilmę? Sakys: „tai barbarų kalba, kuri šiandieniniame pasaulyje jau išnykus. Greitai ši kalba privalės išnykti ir Lietuvoje.“ Bet juk kaip tik čia slypi mūsų Tautos lobis!? O gal, anot J. Šeimio atradimų skeptikų, jeigu lietuviai savo rašto neturėjo tai ir kalba jokios kilmės turėti negalėjo?
Turėjo. Ir dar kaip turėjo. Beje, lietuvių kalbos kilmė mažiau įrodyta negu Juozo Šeimio lietuviškųjų runų egzistavimas. Garbūs mokslo vyrai teigia, kad indoeuropiečių prokalbė atsirado kažkur tai Centrinės Azijos tyruose ir sparčiai kisdama išplito į  visas keturias puses. Lietuvių kalba, kaip viena iš indoeuropietiškos kalbų grupės sudėtinių pirmtakių taip pat kito, tik mažiau, nes šia kalba buvo kalbama tik pasaulio užkampyje – Pabaltijy. O kaip ten buvo ištikrųjų reikėtų išsamesnių tyrinėjimų, nes vadovaujantis logika pasirodo visai kitoks vaizdelis.
Pasižiūrėkite žemėlapį, ant kurio išdėsčiau teritorijas, kuriose gyveno žmonės, kalbėję indoeuropietiškąja prokalbe, iš kurios vėliau išsivystė jų dabartinės kalbos.

(Šioje vietoje turėtų būti žemėlapis, ant kurio išdėsčiau teritorijas, kuriose buvo naudota indoeuropietiška prokalbė. Deja, paveiksliuką pridėti nepavyko. Atsiprašau.)

Išplitusi indoeuropiečių prokalbė apima labai plačią Eurazijos teritorijos juostą, prasidedančią Ramiojo vandenyno pakrantėse ir nutįstančią iki Atlanto vandenyno. Remiantis J. Šeimio atradimais, tą teritoriją būtų galima praplėsti į šiaurės Afriką, o galbūt ir per Amerikos žemyną. Suprantama, kad tokioje teritorijoje negalėjo gyventi viena tauta, net jeigu ta tauta būtų kilusi iš Adomo ir Ievos, nes pagal užimamos teritorijos plotą tai sudarytų apie 5–6 milijonus gyventojų. Kadangi istorijoje tokia civilizacija neaptikta, todėl lieka tik prielaidos, kad daugelio tautų kalboms indoeuropietiška prokalbė galėjo daryti reikšmingą įtaką per ginkluotus užkariavimus, po savęs paliekant aukštesnę kultūrą, arba per dvasinį poveikį – religiją. Tada įvairių tautų vietinėse kalbose indoeuropietiškoji prokalbė galėjo plisti kaip šventa kalba, palikdama savo įspaudus ir buitinėje kalboje. Nors neatmestina nė viena iš šių versijų, tačiau antroji yra įtikimesnė, nes pagoniškasis tikėjimas nėra kažkas išskirtinis, jis telpa vienoje saulės garbintojų grupėje. Todėl jeigu giliau pasidomėtume turėtume pastebėti, kad visose tautose, kurių kalba susijusi su indoeuropietiška prokalbe, jų ankstyvoji religija buvo susijusi su saulės garbinimu, kitaip pavadinus kosmologija. Tokį samprotavimą sustiprina ir vėlesnės religijos – krikščionybės – plitimo būdai, skirtumas tik toks, kad krikščionybei išsirutuliojus į katalikybę, ši raiškiai atstovavo naujųjų feodalų interesus, tačiau skverbimasis į kitas šalis buvo paremtas pirmiausia švietėjiška veikla. O kaip žinia, žmonės nelinkę išradinėti dviračio, jie linkę tobulinti tai, kas jau buvo panaudota.
Šių dienų garbingų mokslo vyrų teigimu, indoeuropietiškoji prokalbė gimė kažkur Centrinės Azijos platybėse, manoma, kad tai galėjo būti Irakas ar Iranas, ir plito įvairiomis kryptimis. Didžiausias nutolimo taškas yra Pabaltijys, todėl čia, kaip pasaulio užkampyje, išliko ir archaiškiausia lietuvių kalba, išsaugojusi mažiausią nukrypimą nuo savo prokalbės.
Bet ar tai tiesa?
Sakykim, kad kalbai išlaikyti savo archaiškumą didžiausią įtaką daro jos nutolimas nuo prokalbės gimimo pagrindinio centro, bet gi tada mažiausiai nutolusi nuo savo pirmtakės indoeuropietiškosios prokalbės turėjo išlikti Keltų kalba, kuri apima Šiaurės Ispaniją, Airiją, Škotiją. Reikėtų pripažinti, kad čia kalba nukeliavo toliau nuo savo pirmagimystės centro, tačiau čia ji pakito ženkliai. Ką jau kalbėti apie Tocharų kalbą, naudotą dabartinės Kinijos teritorijoje, kuri visai išnyko. Ji nukeliavo dar toliau, todėl anot šiuolaikinės teorijos, turėjo pakisti mažiausiai? Kodėl taip atsitiko?
Pažiūrėjus į indoeuropiečių kalbų išsidėstymą kyla visa virtynė klausimų:
1. Ar tikrai indoeuropiečių prokalbės atsiradimo židinys buvo centrinė Azija?
2. Kodėl lietuvių kalba išliko mažiausiai nutolusi nuo savo prokalbės?
Į antrąjį klausimą gali būti tik vienas logiškas atsakymas. Todėl, kad lietuvių kalba ir buvo indoeuropiečių kalbų prokalbė!
Na, žinoma, toks pasakymas turėtų sukelti lietuviškojo kalbos prado skeptikų audrą. Girdžiu ir matau juos besišaipančius: „Taip, Lietuva ir lietuviai yra pasaulio bamba. Adomas su Ieva bei krikščioniškasis Rojus buvo ir tebėra Lietuvoje“
Nustokit šaipytis. Geriau pagalvokite ir rasite ne vieną logišką atsakymą.
Indoeuropiečių kalba plito apie trečiąjį tūkstantmetį p. m. e. To meto pakitimus dabartinės Lietuvos teritorijoje užfiksavo archeologai, kurie nedvejodami tvirtina, jog iki III tūkstantmečio p. m. e. dabartinės Lietuvos teritorijoje egzistavo ankstyvojo akmens amžiaus kultūra, tačiau nuo šios datos čia pradėta kultivuoti žemdirbystė. Ar galimas toks šuolis, prašokant ištisus tūkstantmečius?  Galimas, jeigu čia pasirodė pirmieji ateiviai iš aukštesnės kultūros (prašau nemaišyti su ateiviais iš kosmoso). Ar gali būti, kad aukštesnės kultūros ateiviai perėmė čiabuvių kalbą? Žinoma, jeigu šie gyvendami ankstyvojo akmens amžiaus epochoje iš viso galėjo tarpusavyje susikalbėti. Tada liks tik vienas atsakymas – III tūkstantmetyje p. m. e. į Pabaltijį atsikraustė žmonės, turintys ženkliai aukštesnę tam laikotarpiui kultūrą, kalbantys indoeuropietiška kalba ir čia pasiliko iki šių dienų. Kadangi indoeuropietiškoji prokalbė buvo jų gimtoji kalba, šia kalba, kiek pakitusia, jie kalba ir dabar. Tai reiškia, kad mūsų protėviai ginklu, tradicijomis bei širdimi savo šventą kalbą išsaugojo daugiau kaip penkis tūkstančius metų, todėl drįstu perspėti „psiaudoeuropatriotus“ – nesikėsinkite į tai, kas tikriesiems lietuviams yra ir turi būti šventa, nes protėvių dvasia čia dar gyva.
Teks peržiūrėti ir indoeuropietiškosios prokalbės plitimo kelią. To kelio pradžia nebus Centrinė Azija, jis prasidės nuo Ramiojo vandenyno. Galbūt nuo pakrantės, o galbūt net iš pačio vandenyno, nes ten esantis Filipinų archipelagas, jo techtoninis aktyvumas, salynų gausa gali nurodyti priežastį, dėl kurios ten gyvenę žmonės buvo priversti keisti savo gyvenamąją vietą ir nukeliauti taip toli. Kad netgi tos epochos žmonės galėjo nukeliauti tokį ilgą kelią patvirtina ir vėlesni įvykiai, tokie kaip arbatos, šilko, gintaro kelių egzistavimas, kuris patvirtina, kad tokį kelią nukeliavus pakakdavo jėgų ir grįžti.
Kad žmonės ir kalba galėtų nukeliauti tokį ilgą kelią, jie privalėjo būti organizuoti. Tokiu organizatoriumi galėjo būti tik tikėjimas. O toks tikėjimas tai tobulai organizuota religija, kokia ir buvo mūsų protėvių – prolietuvių Pagonybė, kuri nusipelno ženkliai kruopštesnio tyrinėjimo, ne tik kaip tuometinių žmonių moralinių vertybių sargas, bet kaip žmonių tarpusavio santykių reguliatorius, panašu, kad gali tai vadintis – valstybe.
Na, štai ir išsakiau, kas buvo susikaupę, tačiau pagrindiniai klausimai išliko, nes juos gali atsakyti tik tie kurie įtakoja mūsų kasdieninį gyvenimą.
1. Ar tikrai Lietuva tėra Europos užkampis?
2. Ar tikrai lietuviai pasauliui neįdomūs?
Tereikia vietoj brangiai kainuojančių kosmopolitinių išsišokimų, triūbijančių apie Lietuvos nepaprastąją drąsą, pasaulį supažindinti, kad ir tik logika pagrįstomis hipotezėmis. Pasaulis pats atsirinks ir pasidomės, bet nepakenktų paaukoti vieną kitą  skatiką tam, kad patys galėtume patvirtinti, kas esame, kuo buvome ir kuo norėtume tapti ateityje.



Albertas Drešeris
2010 05 09
Marijampolė

2010-05-27 22:47
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-06 16:48
Juodvarnė
Kiek kebli struktūta, neišlaikomas vientisumas. Ketinimai geri, reiškiamas savas požiūris, tačiau remiamasi abejotinais autoritetais. Kai kurie teiginiai pateikti pernelyg tiesmukiškai, nepagrįsti, argumentai ad hominem daro tekstą neprofesionalų. Dar vienas trūkumas - nemažas klaidų kiekis. Neminint skyrybos, keliose vietose mąstyti buvo be nosinės, Bumblauskas, o ne Bumbliauskas ir t.t. Prieš publikuojant tekstą būtų gerai duoti jį kam nors suredaguoti. Jei neturite kam duoti suredaguoti, galite atsiųsti man el.paštu. Reikėtų mažinti teiginių kategoriškumą, mintis pateikti kiek įmanoma nuosaikiau, nes kai kada nukrypstama į agitacinį stilių.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-03 21:17
Pirk Volgą
Istoriniai faktai visai įdomūs ir verti dėmesio, bet perlenkta lazda su antieuropietiškumu, kuris tarsi priešpastatomas lietuviškumui. Faktai apie indoeuropiečių kilmę ir plitimą interpretuojami ne visai teisingai, patarčiau Wikipedijoje pasiskaityti apie indoeuropiečių prokalbės kentumines ir satemines grupes, beiu su jomis glaudžiai susijusias R1A ir R1B genetines haplogrupes - indoeuropiečių kilm ir jų plitimo keliai yra pakankamai gerai išaiškinti, todėl čia iš dalies bandoma išradinėti dviratį. Su Filipinais tai iš viso nesąmonė - ten juk gyveno visai kitos rasės žmonės, o indoeuropiečiai su monkgolidais neturi nieko bendro. Tačiau mintis kad lietuviai kapba indoeuropiečių prokalbe yra pakankamai verta dėmesio, iš dalies ir kalbininkai su tuo sutinka. Bet kad indoeuropiečiai kilo iš šio regiono - deja, istoriniai ir archeologiniai faktai tai paneigia.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą