Lango kryžius

Pabėgusi ranka toli į kairę,
O dešinė lyg sulenkta šaka –
Atrodo Kryžiai mano lange dairos,
Paslaptimis numarginta šneka.

Už jų dūmeliais beržo šakos plušta –
Žieminis vėjas braukia lyg ražu
Per paukščio išdarkytą pilką gūžtą,
Per šiuolaikinio miesto miražus.

Įrėmintas dangaus gilybės plotas
Atsimuša į mėlstančius stiklus
Ir snieguose patvory pavoliotas
Į vidų braunas šviesiai patiklus.

Lyg judesiu kažkas pasaulį skirsto
Į žemą dangų, apsnigtus medžius
Ir į takų kryžme likimą kirstą
Per žolę rudą kalnu nuolaidžiu.