Pasirodymas

Įsitaisiau turgaus aikštėje kiek toliau nuo pakraščio. Šiandiena mano pirma diena. Senojoje turgavietėje, kiekvieną mėnulio užtemimą rinkosi viso regiono mistikai – literai,  ir demonstruodavo savo meno gudrybes - grožybes. Aš esu pradinukas, nors mano mama mano kitaip, padariau porą šokančių stebuklų ir jos akyse, vaikas, jau nuostabus menininkas. Būtent ji įkalbėjo mane keliauti aštuoniasdešimt mylių ir išbandyti savo jėgas mistikų – literų mugėje. Gal kas pastebės ir sušelps vargšą, o didžiausia palaima būtu jai koks išprusęs mistikas paimtų į mokinius. Tai apsidžiaugtų mamulė, nusipirktume karvę, veršį... Čia kiek užsisvajojau bet greit susigriebiau. Naujiems prasimušti čia nebuvo lengva, senieji meistrai garsėjo negailestingumu ir panieka naujokams. Taigi, prieš įeidamas į aikštę nusiprausiau upėje, tekančioje prie miestelio, keliavau kelias dienas dar truputi pasiklydau, buvau murzinas ir vienmarškinis. Gerai ištryniau savo plikai skustą galvą ramunėlėmis, mamulė sakė, kad tai gera priemonė nuo utelių. Išlindęs kiek apdžiūvau saulės atokaitoje, užsivilkau savo vienintelius marškinius, jų apačia buvo vienos draiskanos. Kad taip akivaizdžiai nesimatytu susikišau juos į senas linines kelnes, kelis kartus apsukau virve ir šone surišau mazgu, užsimečiau pintą kuprinę ant pečių, bus gerai.
Prieš sėsdamas gerai apsidairiau. Aikštė buvo didelė, gal kaip trys kaimyno Lyro laukai, kuriuose jis ganė savo ožkas ir du ožius. Apvali kaip motulė saulė, atskiromis linijomis išklotais apskritimais. Vienas apskritimo linija grysta akmenimis, kita palikta želti. Ant žolėtos apskritimo linijos įsitaisydavo prekeiviai, pirkliai, amatininkai, kepėjai, o šiomis dienomis ir mistikai. Visi su savo dengtais ir atvirais vežimais, didelėmis, baltomis ir mažesnėmis spalvotomis palapinėmis, nukrautais prekystaliais. Ant grįstosios pusės vaikščiojo miesto gyventojai ir svečiai. Kuo arčiau turgaus centro galėjai išsidėstyti savo prekes, tuo garbingesnis ir turtingesnis būdavai laikomas. Jai neklystu tas vietas buvo galima išsipirkt, tai ir stovėdavo prekeiviai ten kur kišenė leisdavo. O tokiomis dienomis prie jų prisijungdavo ir mistikai. Tokiems naujiems, kaip aš, būdavo leidžiama glaustis pakampėmis, ar kur sugebėsi trinamąją įkišti. Mokėti neprašė, svarbu netrukdyk ir svetimo vietos neužimk. Kiek paslankiojęs įsitaisiau prie seno prekeivio kumpiu, vežimo. Vežimo buvo aukšto ir plataus, senis atsidarydavo jį iš šono ir ten kabindavo savo mėsas, o man leido susigūžti vežimo gale. Iš šonų kiek dideli vežimo ratai, atsiremti gali į vežimą ir nuo saulės užstoja, o dar ne pačiame  gale, gerai. Priešais perėjimas iš vieno ratą į kitą. Geresnės vietos nesugalvosi. Suriestas nugaros ligos, nugarinės, senasis Palas ėjo savo aštuoniasdešimt devintus metus, ir jis nelabai patikliai žiūrėjo į mistikus – literus, anie kada padegė jo žmoną. Sakė netyčia, bet pasakyk tu tai žmogui pragyvenusiam trisdešimt metų vienatvėje. Tačiau jo raukšlėtas veidas visada šypsojosi kai rodydavau savo šokantį žmogutį. Jam patiko, kad mažas purvo gabalėlis gali elgtis ir šokti kaip įžūlus berniūkštis, už sprindį mažesnis. Sužinojęs, kad šiais metais mistikų pasirodymuose dalyvausiu ir aš, neleido niekam užimti šitos vietos. Nusiėmęs krepšį pasiklojau kelis škurlius, buvo jau vidudienis. Išsitraukiau bulkos, balto sūrio, ir pieno pūslę pagaminta iš šerno pilvo plėvės, dengto apdirbtu to paties vargšo kailiu. Tai buvo dar vienas mano talentas, niekas tokios gertuvės neturėjo. Iš kart atsikandau bulkos gabalą, sūrio ir užsigėriau kiek šiltu pienu. Mmm, atrodo net akys atsimerkė, jau buvau praalkęs. Rodyti savo meno dar nedrįsau, todėl nusprendžiau kiek užkąsti ir apsiprasti, pasidairyti. O aplink jau zujo šimtai žmonių, kadangi sėdėjau ant žemės – nemačiau visos aikštės, bet aplink dairėsi pakankamai įdomių žmonių. Minioje vietinių ir atėjūnų galėjai pamatyti įvairiausių apdarų, įvairiausių spalvų, basi, apauti, visi kažko ieškojo ar patys siūlė. Stambaus stoto vyras su barzda sustojo prie vežimo esančio priešais, kol jis derėjosi dėl savo prekių, į mane įsistebeilijo jo palydovas. Gal daugiau nei pusė manęs į aukštį, platus į šonus, raumeningas, plataus snukio ir aštriais dantimis rajų šuo. Įsigrūdau burnon dar vieną sūrio gabalą už žando ir susijaudinęs žiūrėjau į pirmą kart matomą ir tik legendose aprašomą tikrų riterių palydovą. Pastebėjęs sūrį su bulka žiaumojantį ir beatodairiškai į jį spoksantį vaikiną, rajų šuo neskubėdamas priėjo arčiau. Stovėjo gal per pusę žingsnio. Jis atrodė gerokai didesnis už mane. Savo juodas akis įsmeigė tiesiai į mane. Jo juodas kailis keistai žvilgėjo, atrodė tarsi būtų šlapias – sulipęs, bet tankus. Blizgėjo tarsi pantera, bet labiau panašus į vilką ar į milžinišką šunį.  Buvau labai laimingas sutikęs tokį sutvėrimą, kramčiau neužsičiaupęs ir iš burnos krito trupiniai. Neatitraukdamas akių atsikandau dar vieną bulkos gabalą. Jis dar akimirką stebėjo mano atrajojimą, plačiai išsišiepė ir staiga pravėręs dantytus žaptus sustaugė dar negirdėtu garsu. Iš pradžių panašus į košiantį švilpimą riaumojimas baigėsi žemu urzgimu. Šiurpuliukai nubėgo visu kūnu:
- Tu tokių nevalgai, čia sūris ir pienas, bet, jei nori, galiu pasidalint- laimingas dėl netikėto susitikimo, ištiesiau jam savo pietus.
Juodas milžinas tik stovėjo ir žiūrėjo į pliką apdriskusį vaikiną kišantį jam savo sūrį ir besišypsantį tarsi siūlytų aukso gabalą. Barzdotas vyras, ko gero, baigė savo reikalus ir pašaukė savo palydovą. Rajų šuo amtelėjo negarsiai į mane ir, vikriai apsisukęs, dingo minioje. Vis dar negalėjau patikėti, kad teko susipažinti su tokiu žvėrimi. Aplink toliau ūžė turgus. Minioje pastebėjau gal keturis gobtuvais užsidengusius vienuolius, jie stoviniavo prie žolelių, džiovintų daržovių ir dabar priėjo prie senio Palo vežimo. Pasukęs galvą mačiau tik vieną iš jų, ratas ir vežimo pradžia uždengė kitus. Vienuoliai man visada patiko, tai garbingi ir geri žmonės, girdėjau ne vieną pasakojimą, kaip jie padeda nelaimių ištiktiems žmonėms. Bežiopsodamas į minią, paspringau paskutiniu gabalu sūrio, kosėjau kaip patrakęs, tai ženklas iš aukščiau, kad gana žiopsot. Iš krepšio išsitraukiau savo sukonstruotą dėžutę su prisukamu mechanizmu, ant jos įdubusio paviršiaus užpyliau miltų, kiek vandens. Viską sumaišiau. Tada pasiėmiau popieriaus lapelį, užrašiau savo mintis apie šokantį žmogeliuką ir, suplėšęs lapelį, sumečiau skutelius į jau paruoštą košytę. Kiek susikaupiau, sumurmėjau savo sugalvotus slaptažodžius ir prisukau dėžutę. Pasigirdo lengvas bet aiškūs būgno ritmas. Dėžutė  spurdėjo, todėl reikėjo ją prilaikyti. Dar paderinau prisukamą mechanizmą ir, ritmui pagarsėjus, iš baltos mano košytės pradėjo kilti vientisos masės gumulai, kartais primenantys kažkokio gyvio galūnes, aštuonkojo kojas ar šiaip į viršų tystančius snarglius. Susipratęs, kad vaizdas nėra labai malonus, susikaupiau dar labiau. Dabar sėdėjau sukryžiavęs kojas, tvirtai rankomis apkabinęs dėžutę ir prikišęs nosį prie košytės pradėjau murmėti raminančius burtažodžius. Dar kiek padirbus, iš neaiškios formos gličios masės susiformavo mano žmogeliukas. Nepilno sprindžio, baltas, su popieriaus skutu užpakalyje jis nedrąsiai  apsidairė. Aš, žiūrėdamas į jį iš aukšto, jam mirktelėjau ir pradėjau linguoti į šalis, jis pasikrapštė galvą ir gūžtelėjo pečiais. Dar kelis kartus suktelėjau prisukamą mechanizmą ir, ritmui paspartėjus ir pagarsėjus, mažasis tešlius pradėjo judint koją ir linguoti galvą. Dar keli pagarsinimai ir mažasis trypė kaip pašėlęs, mostagavo rankomis tarsi prašydamas pagarsinti jis tikrai įsijautė. Labiausiai man patikdavo, kai jis mojuodavo ranka tarsi kaltų vinį į sieną. Šitas gavosi tikrai neprastas, jam net pavyko išgauti kelis, labai seno šokio, egzistavusio dar prieš mūsų erą buvosioje senovinėje civilizacijoje, judesius. Teltonikas buvo sudėtingas šokis ir rimtai jį atliekantis žmogeliukas kaip reikiant taškėsi į šonus savo balta mase. Dar pagarsinus dėžutę, ji pradėjo kaip reikalas spurdėti, įsibrukau ją tarp kojų ir stipriai laikiau rankomis, mano šokėjas toliau taškėsi.
- Sūnau, ar tu žaidi su savimi? – įsijautęs visai pamiršau aplinką ir tik dabar mane pažadino balsas iš viršaus. Pakėlęs galvą nuščiuvau. Priešais mane stovėjo stambus vyras su vienuolio apranga, už jo juodas sulysęs vaikinas su juoda sutana iki žemės ir dar keli, bet saulė buvo aukštai ir man gerokai spigino į akis, tai buvo sunku įžiūrėti.
- Smirda žiūrėti, prisiekiu, na, ar gi čia pasirodymas? – vyras vienuolio sutana susidėjęs rankas ant pilvo lingavo galvą į šonus. Tik jo galvai užstojus saulę sumečiau kas jis toks. Apvalaus veido, su tvarkinga barzdele, storulis buvo vienas iš geriausiai žinomų regiono mistikų, dar vadinamas Alku. Kaimynai, dažniau apsilankantys mistikų šventėse, pasakodavo nerealius Alko pasirodymus, girdavo jo talentą įkvėpti gyvybę popieriui ir rašalui.
- Kaip tu tai vadini? Kas čia per ritmas? Dieve mano, koks triukšmas.
- Tai drumembeisas, radau jo įrašus senuose griuvėsiuose... – bandžiau teisintis, bet niekas neklausė.
- Ne, ne ir dar kartą ne – jis atsisuko į savo kolegą ir įnirtingai pradėjo kažką aptarinėti, o tas pritariamai lingavo galva ir antrino:
- Dieve, kiek taškymosi, o kokios detalės, kaip baisu...

Aš negirdėjau, kas tai buvo, nes akis užkliuvo už sulysusio vyro juoda sutana. Jo šaltos pilkos, pakraupusios akys žiūrėjo tiesiai į mano žmogeliuką, išblyškęs nejudantis veidas nerodė daug susižavėjimo. Tai buvo pats Omnia_mee, nežinau kodėl, bet jis tardamas savo vardą, visada sumikčiodavo, visi aplinkui jautė pareigą kreipdamiesi į jį taip pat mekenti.  Žiūrint į jį buvo sunku suprast ar jį pykina, ar jis nori man užvožti su knyga, kurią vis stipriau gniaužė liesais pirštais. Galų gale, jis pradėjo tyliai, kaip poterius, murmėti:
- Stilistika, personažas, nyku, mmm - numykė,  nors ko čia tikėtis... – daugiau negirdėjau, mane labiau baugino jo knyga. Apmušta stora, juoda, kiek sutrinta (ir dėl to dar baisiau) oda, padabinta kniedėm ir cviekais. Ant viršelio ryškiai švietė „Bredberis“. Nežinau, kas tai per knyga, bet sunku darėsi vien į ją žiūrint.
- Žiūrėk, vaikine, - baigęs savo pasitarimą tęsė Alkas, - parodysiu tavo pagrindinius trūkumus.
Jis išsitraukė savo užrašų knygutę, išdabintą visokiausiais įmantriais raštais, raidėmis su serifais, ir spalvotomis didžiosiomis raidėmis. Pavartęs išplėšė vieną tokį grąžų lapelį, patrynė delnuose ir, murmėdamas magiškus žodžius, suplėšė. Suplėšytu lapeliu užsitaisė pypkę ir skaniai užsirūkė. Traukė neskubėdamas, su pačepsėjimais. Po kelių gerų užtraukimų įtraukė daug giliau ir išpūtė dūmų gumulą, kuris beveik nesisklaidydamas nusileido visai prie manęs. Nepatikliai stebėjau kaip iš dūmų kamuoliuko iššoko tokio pat dydžio žmogeliukas, kaip ir manasis. Tik ryškesnis savo linijomis, su madingu apdaru ir mandolina rankose. Mažasis pamaiva visiems nusilenkė ir, stripinėdamas aplink, tarškino savo gitara, atsiprašant. Kaskart jam palietus mandoliną iš dūmo atsirasdavo mažos natos ir kildavo į orą. Pakilusios virš mano galvos jos tarsi suirdavo ir pasigirsdavo visai smagi melodija.  Po minutės natų ir negirdėtos muzikos buvo pilnas oras, jos iš lėto sukosi ratu aplink mažąjį muzikantą. Susirinkusi publika plojo iš susižavėjimo, Omnia_mee jau nekenksminga išraiška linksmai lingavo galva, o aš kaip nerūkantis springau dūmais bandydamas kvėpuoti. 
- Na, dabar supranti, ką noriu tau pasakyti?
Aš dar kiek pažiūrėjau į lengvą dūminį žmogeliuką, kuris, beje, kvepėjo vyšnių tabaku, šoko ir grojo linksmindamas publiką. Tada nuleidau akis pasižiūrėti į savąjį. Mano dėžutė lengvai bumsėjo, žmogeliukas labiau priminė apsivėmusią košę, kuri dabar nieko nedarė tik taškėsi balta tešlos mase visur kur papuola, aišku, labiausiai man ant tarpukojo ir marškinių. Pasukau svertą ir išjungiau savo dėžutę. Jie visi stovėjo priešais mane  sunėrę rankas ir lengvai purtė galvas. Įskaitant ir dūmų muzikantą, jis užsidengęs akis vis krūpčiojo. Nesupratau, ar jam gaila mano kolegos, iš kurio nieko neliko, ar jis leipsta juokais.

Likusią dienos dalį praleidau braidžiodamas upelyje netoli miesto.
- Rasiu gilesnę vietą, nusitąpysiu, žinosit tada... – grasinau braukdamas ašaras.
Ačiū dievui, neradau gilesnės vietos kaip iki kelių. Taip šlamsėjau upelio krantais dar keletą valandų.  Skaidrus ir  gaivinančiai vėsus upelio vanduo, atrodo, linksmai čiurleno savo vaga, ant šviesaus smėlėto dugno matėsi nemažai akmenukų, o mažose duobutėse būriuodavosi mažos upės žuvytės. Jei atsistoji tokioje duobutėje, tos žuvytės įsidrąsina ir pradeda baksnoti tavo kojas. Kiek man aiškino mama, tai didžiųjų Šlakių mailius (Šlakė - iki trijų metrų užauganti plėšri žuvis, sugebanti išeiti ant kranto ir po kelias valandas vaikyti netoli kranto pririštus naminius gyvulius) ir jau dabar  bando mane suėsti, bet kad labai kuteno, tai aš nekreipiau dėmesio į tokius pasakojimus.
Taip klaidžiojant ir žiūrint į saulės atspindžius žaismingai mirgančius sraunaus upelio veidrodiniame paviršiuje gerokai nusiraminau. Ašaros nudžiuvo ir jau maniau keliauti kur giliau į mišką, ruoštis guolį nakčiai. Tačiau mintis nutraukė iš kažkur atskridę dainos žodžiai:
- Kur gi mano mergužėlė, kur turėjo manęs laukt!? Prie galulaukio tvoros, prie pražydusios griovos!
Garsas sklido, regis, iš už upelio posūkio. Kartais dainos nesigirdėdavo, nes ją užgoždavo vandens purslų garsai, ir neaiškūs garsai primenantys hienos juoką. Buvo sunku pasakyti kas įnirtingai skalbia ar eina grumtynių vandenyje. Greitai nuskuodžiau garso link ir štai ką pamačiau. Gan paprastai apsirengęs vaikinukas, neilgais šviesiais plaukais, lengva barzdele, akys kiek primerktos, nosis vos platesnė nei mano. Buvo įbridęs į vandenį iki kelių ir traukdamas savo dainą kažką murdė vandenyje, tas kažkas visiškai juodas, didelis ir baisiai kriokdamas ir spiegdamas nežmoniškai spurdėjo ir taškėsi į šalis. Sunku pasakyti kas tai, net keista, kaip tas vaikinukas išlaikė tą padarą rankose. Kartkartėmis ryškiau pasimatydavo padaro uodega, ragas, ar liesa, baisi, kaulėta ranka siaubingais nagais, o sudavus kanopa vandens purslai pakildavo į kelių metrų aukštį ir plačiai sklisdavo į šalis. Dabar visiškai atšlijau atgal, kai pamačiau kad ant kranto gulinėja dar du, turbūt tokie pat padarai. Juodi kaip smala, plačios raumeningos nugaros pereinančios į liesas tokias pat kaulėtas, aštriais nagais rankas. Smakras smarkiai atsikišęs į priekį, labai stipriai. Burna pilna aštrių dantų sugludusių vienas greta kito atrodo visą laiką pašaipiai šypsojosi, o ant galvų tokie pat juodi ir galingi ragai. Akys siauros, gudrios ir beveik juodos. Vienas iš jų gulėjo atsirėmęs alkūne į žolytę, kita ranka, aštriais savo pirštais laikė nemažą suktinį (rinktinio tabako), labai atsargiai patraukęs perdavė suktinį padarui, kuris gulėjo sumetęs koją ant kojos ir sukryžiavęs rankas už galvos. Paėmęs suktinuką antrasis kažką sukošė pro savo nasrus ir įsidėjo suktinį į burną. Jų balsai buvo šaižūs ir šalti, kūnu nubėgo šiurpuliukas ir šalto negerumo jausmas apsistojo pilve. O jie, regis, toliau stebėjo murgdomą kolegą ir pašaipiai leipo juokais (hienos juokas). Padaras vandenyje blaškėsi vis stipriau, o kuo jis stipriau taškydavosi, tuo garsiau vaikinukas traukė savo dainą ir kartais suprunkšdavo iš juoko:
- Jau išsidrožiau ir kardą aliai plūgą laukui art! Tik beliko mano deivei velnių gaują paaukot!
Pagaliau padaras prabilo žmogišku balsu.
- Nagi, tėvai, davai (įdomus žodis), paleisk mane.
- O kiek kartų aš tau sakiau neįsijausti? Kaip mano kolegos pasakytų, esi per ryškus charakteris antraplaniam vaidmeniui, reikia tave nublukinti – vaikinas nepiktai nusijuokė ir paleido padarą.
Tas, kaip iš ugnies pašokęs, nulėkė krantan, ir šokinėdamas ant vienos tai ant kitos kanopos, purtėsi vandenį. Jo „kolegos“ toliau leipo juokais, vienas iš jų net springo dūmais, visa miško pievutė buvo pilna šaižių keiksmų iš sušlapusiojo ir keisto juoko iš jo bendrų. Tik dabar pastebėjau, kad vaikinas, vis dar stovintis vandenyje, žiūrėjo tiesiai į mane. Kol sumečiau ką daryti, mane pamatė ir juodieji jo palydovai. Nebeliko nieko kito, kaip iš lėto prisiartinti.
- Gera diena. – pasisveikinau nedrąsiai.
- Gera, gera. – draugiškai ir paprastai pasisveikino vaikinas ir išlipo krantan, aš nusekiau iš paskos.
- Nebijai? – paklausė nepažįstamasis linkteldamas padarų link, anie savo ruožtu išsišiepė visu gražumu.
- Na, gerbiamasis, esu girdėjęs apie vieną mistiką, kuris garsėjo savo pomėgiu kurti istorijas apie velnius ir jų medžiotoją. Taip pat mačiau šiandien jus aikštėje, stovėjote su kitais kurie tyčiojosi iš manęs.
- Aurimas, - patenkintas atsakymu ištiesė ranką, - Vic, - paspaudžiau ranką ir prisėdau greta vieno iš velnių.
- Joo, mačiau šiandien tavo pasirodymą, ne koks gavosi.
- Na, prašau, jei galvojat, kad man negana pažeminimo, tai tęskit. – vėl pradėjo kilt nesenai užgesusi nuoskauda.
- Niekas iš tavęs nesišaipo, - garsiai nusikvatojo Aurimas, - ir ko tu tikėjaisi, kad ateisi ir nušluostysi visiems nosis?
- Na, ne, bet... – burbėjau kažką po nosim.
- Gerai, darysim taip. Dabar keliauk su manim ir padėk susirinkt malkų laužui kurti, o vakare prie ugnies galėsim pasišnekėti.
Mes dar kiek pasišnekėjome, jis paklausinėjo manęs, iš kur esu ir kiek laiko praktikuoju. Tada visi pasklidome miške rinkti šakų, pradžioje nesupratau, kam jam reikia mano pagalbos kai turi tokius pagalbininkus, bet po pusvalandžio paaiškėjo, kad iš juodųjų padarų mažai te naudos. Jie pastoviai suko lapus ir bandė juos užsirūkyti, lakstė medžių šakomis ir kažkodėl susipešdavo dėl kiekvieno trišakio pagalio, kurį aš tik pakeldavau. Nors atrodė jie gana kraupiai ir šnekėjo taip pat, bet, sunešus ketvirtą glėbį žabarų, aš jau leipau juokais iš jų pokštų ir išdaigų.  Sutemus susėdom prie laužo ir stipriai pavakarieniavom. Vėliau ilgai šnekėjomės apie pasirodymus ir mistikų gyvenimą.
- Supranti, tu negali tikėtis, kad visiems patiksi. Aplink labai nemažai žmonių, kuriems lengviau pavydėti ir tik kritikuoti. Į tokius turi išmokti nekreipti dėmesio, pabuvęs šioje aplinkoje greitai atskirsi į kieno patarimus verta atsižvelgti, o į kuriuos ne. Pavyzdžiui, šiandien jau susipažinau su Alku, tikrai neblogas vaikinas. Taip pat verta klausyti Omnia_mee, bet jį gali būt sunku suprast, jis skaito Bredberį...
- O kas tas Bredberis?
- Niekas nežino, niekas nežino. – mįslingai nutylėjo. 
Toliau jis man pasakojo apie tai, kaip svarbu apgalvoti kiekvieną daromo pasirodymo detalę, ką reikią išryškinti ir į ką nekreipti dėmesio.
- Negali varginti žiūrovo smulkiomis detalėmis, detales panaudoji tik jei tai susiję su tema, supranti? Va tai, pavyzdžiui, Vytukas, - linktelėjo raguoto padaro link, kuris, regis, galėjo būti bet kas tik ne Vytukas - kurį šiandien bandžiau išblukinti. Aš kuriu personažus savo pasirodymams ir šiaip, vietoje draugijos. Taip mažiau vargo ir keliauti neliūdna, tik va, persistengiau su šituo, tai dabar gąsdina žmones. Niekaip nenori likt antram plane.
-  Pasirodymas turi būti ryškus, suprantamas ir nenuobodus. Ryškumo ir įdomumo pasirodymui suteikia žodžiai, kuriuos randi savo mintimis išreikšti. Taigi, visų pirma, turi būti mintis, vėliau žodžiai aprašantys ją. Nereikia kurti krūvos nereikalingų detalių norint padaryti pasirodymą spalvingesniu ir ryškesniu. Reikia teisingai išreikšti susikaupusias mintis ir tinkami žodžiai patys atsiras. Ir liks tik perkelti juos, žodžiu, praktika vaiki, praktika. 
Staiga, visiškai netikėtai, visi trys padarai atsistojo kur buvę ir sustingę uodė orą. Aurimas kurį laiką nekreipė dėmesio, bet, kažką prisiminęs, išpūtė akis ir pradėjo šaukt:
- Nedrįskit, po galais išdaužysiu!!! Užsidenk  ausis, - regis pastarasis patarimas buvo skirtas man, bet jau vėlu. Augaloti, raguoti padarai vos įžiūrimi miško fone nuo laužo krentančios šviesos giliai įkvėpė ir, išsitiesę per visą nugarą, kratydami galvas į viršų, pradėjo klykt švokšiančiu riksmu, vienas už kitą baisiau, garsas buvo toks, kad susiėmus už ausų vis tiek nežinai kur dėtis. Per akimirką suėmė baisus šaltis, oda pabalo, o jie net nebandė išsikvėpti, priešingai, riksmas tik stiprėjo. Garsas sklido tolyn po miškus ir gilyn į mano vidų. Greitai atsistojęs Auris griebė nuodėgulį ir pribėgęs prie Vytuko tvojo su „lintu per burnų“. Tas sukiauksėjo. Kiti du greit liovėsi supratę, kad persistengė, movė į miškų gilumą žvengdami kaip hienos.
- Na, palaukit jūs man, ryt visi eisit maudynių, - kriokė nesavo balsu Auris. Dar kiek pabaubęs jis priėjo prie manęs ir atsargiai papurtė už peties:
- Tu kaip, vaiki?
- Upelis. – iškošiau visas drebantis ir perbalęs.
- Koks upelis? Kur upelis? Vargšas kliedi.
- Koks upelis, koks upelis? Mano kelnėse upelis, kas čia buvo po galais???!!! - Jėgos pradėjo grįžti taip pat netikėtai kaip ir buvo dingusios.
- Na, - droviai pradėjo mano pakeleivis, - mano tėvai dažnai pyko dėl mano pomėgio. Sakė, kad švaistau savo gyvenimą šitiems niekams. Norėjau įrodyti, kad iš to gali būti ir naudos, tai palikdavau šituos nelabuosius avių bandų ganyti ir nuo vilkų ginti. Kadangi realios žalos jie padaryti negali, tai sugalvojau jiems šita riksmą. Tik, regis, ir vėl persistengiau, kiekviena kart pasirodžius vilkui, šitie padarai suklykdavo savo klyksmu ir vilkas dėdavo į kojas, avys savo ruožtu krisdavo negyvos arba skuosdavo į kitą pusę. Daugiau tėvas neleido avių ganyt. Vat.
- Tai kodėl neištrini riksmo iš savo pasirodymų? – Vis dar pykdamas priekaištavau.
- Na, tai, kad man jis visai mielas, be to, keliauti drąsiau... – Šypsojosi. – aš jiems sakiau prie žmonių taip nedaryti, bet šiandien netoliese buvo kažkoks miško plėšrūnas. Dar apie porą valandų buvo sunku užmigti, todėl praleidome jas šnekėdami, klausiausi įvairiausių patarimų, pasakojimų ir, nors supratau ne viską, buvo visai smagu sutikti ir pasikalbėti su labiau patyrusiu mistiku-literu.
Išaušus rytui, nusimaudžiau upelyje kartu su Vytuku. Atrodo, šita procedūra jam patiko tiek pat kiek ir vakar.
- Šiandien antra mugės diena, eik ir parodyk ką moki. Nemanau, kad padarysi stebuklą, bet svarbu praktikuotis ir dar svarbiau užbaigti tai ką pradėjai. O jei nesiseks, nenukabink galvos.
- Taip, taip jei jau labai nesiseks atsimink, kad viską galima išspręsti mažomis muštynėmis. – Nutraukė Aurimą maudomas Vytukas ir prapliupo savo juoku, kurį pertraukdavo tik jo paties springimas vandeniu. Atsisveikinau su keista kompanija ir patraukiau upeliu atgal į miestą. Nuotaikingai braidžiodamas tuo pačiu upeliu mąsčiau, ką galėčiau pakeist savo pasirodyme ir ką pridėti, pakalbėjus su Auriu truputėlį atsivėrė akys ir norėjosi neapsiriboti vienu žmogeliuku. Jaudinausi ir, tuo pačiu, netvėriau džiaugsmu, kad kelionė nebuvo veltui ir gavau gerą pamoką. Sustojęs pailsėti išsitraukiau savo dėžutę ir sureguliavau ją ant vienos iš senų laikų melodijos, kurią taip pat radau slėptuvėje su storomis į akmenį panašiomis sienomis už tvarto. Radom ją kasdami griovį srutoms tekėti. Dėžutė smagiai trankėsi, įmečiau į krepšį ir keliavau toliau. Keliaujant su muzika kilo nemažai minčių, šitie senoviniai ritmai tikrai mažai žinomi  žmonėms, todėl visai originali mintis panaudoti vieną iš jų savo pasirodyme. Laimingas paspartinau žingsnį, miestas buvo visai netoli.
Man nespėjus įsitaisyti savo vietoje, aplinkiniai prekeiviai jau šypsojosi pro ūsą ir visai to neslėpdami šaipėsi.
- Ei, ei, pakviesk Tarų brolius ir kalvį Paratą. – savo padėjėjui liepė vienas iš storų pardavėjų juoda barzda. – negaliu patikėti, kad vakarykštis nevala grįžo.
Nesitikėjau tokio populiarumo, bet, regis, vakarykštis mano pasirodymas buvo vienas iš prasčiausių ir kalbos netilo iki šiandien. Prekeivai kvietė kitus prekeivius, pirkėjai taip pat girdėję apie mano takšimasi, niekur toli nesitraukė.
- Ką parodysi šiandien? Panelės traukitės toliau, jei jis vėl žais su savim jums gali kliūt, - kiek prunkšdamas sukikeno vienas iš prekeivių, - TEŠLOS!!! – Ir visa minia pratrūko juokais.
Man išsikrovus daiktus ir paruošus dėžutę, žmonių buvo jau visai nemažai ir jų laidomos replikos kaip reikiant mane glumino. Jau norėjau susikrauti daiktus ir bėgti, bet susivaldžiau. Išsitraukiau lapelį, užrašiau savo mintis tinkama eiga ir taip, kaip buvau pamokytas.
- Tik pažiūrėkit į šitą valkatą -plikas, apskuręs, bent jau apsirengt galėjai padoriau. – niekaip nerimo žmonės.
- Ką tai turi bendro? – tyliai iškošiau pro dantis ir nespėjus įsijausti prisiminiau Vytuką, jo išvaizdą ir balsą, kurio, tur būt, iš šiaip nepamiršiu visą gyvenimą. Padvejojęs, papildžiau savo lapelį. Plėšiau lapelį drebančiomis rankomis, neįsivaizduoju, kaip galima padaryti gerą pasirodymą, kai tavęs jau visi nekenčia. Atėjo pagrindė akimirka, nuo to kiek būsi susikaupęs ir nusiteikęs priklausė visas pasirodymas. Minia vis dar leipo juokais mano sąskaita. Ir štai kas gavosi.
Įjungiau dėžutę. Pasirinkau norimą ritmą ir melodiją. Giliai įkvėpiau. Palyginus greitai iš mano tešlos iššoko žmogeliukas. Šį kartą su instrumentu panašiu į gitarą matytą plakate ant slėptuvės sienos. Greta dar buvo parašyta DC/BC, jeigu neklystu. Publika kiek aprimo. Tuo tarpu mano žmogeliukas pradėjo raitytis, iš aplinkinių veidų supratau, kad tai nebuvo gražus vaizdas, iš jo iššoko dar vienas toksai pat tik su kitokiu instrumentu. Tokiu pat būdu išsigimė dar vienas žmogutis, tik  tešlos pritrūkau, tai paskutinis gavosi puse sprindžio. Publika vis dar šaipėsi, bet dalis jau žiūrėjo susidomėję. Pagarsinau dėžutę tiek, kad minia sukluso. Masyvus ir  neįprastas ritmas užliejo dalį aikštės. Pavadinsiu  jį „Stebuklu“, mane tas garsas masino ir pradėjau jaust, kad valdau situaciją. Viskas pasiseks, viskas mano rankose. Trys košės žmogeliukai turėjo ryškesnius veido bruožus ir stovėjo pasirengę, vidurinis stovėjo nuleidęs galvą, gitara kabėjo jam ant kaklo, vieną ranką laikė iškėlęs, laukė tinkamo ritmo pradėti. Ir, mano pasididžiavimui, atrodė tikrai kietai. Mažasis stovėjo kaip įbestas, o dešinysis taip pat. Aš jiems visiems parodysiu... Dėžutė susipurtė ir vietoje norėtos dainos pradžios pasigirdo lengvi balalaikos garsai. Mano gitaristas, pasiruošęs užtraukti, kaip reikiant pradėjo veblenti:
- bi, bi, bi, kibiras viedri. – jis stovėjo susmukęs, tik apatinė lūpa keik atvėpusi judėjo, lengva ranka jis brančino gitara ir  vis dainavo.
- b ibi bib b ibi viedras kibiri, kibinai ant aukšto... – su ryškiu kaimietišku akcentu.
Minia atkuto ir prapliupo dar šlykštesnėmis patyčiomis. Iš minios pusės atskriejo metalinė pasaga ir kaip reikiant tvojo man per galvą. Nenuvirtau, bet kurį laiką stebėjau naujus šviečiančius darinius sklandančius ore, pajutau keistą šilumą toje galvos vietoje. Kraujas, jie paleido man kraują. Negaliu patikėti. Mano viduje kažkas trūko. Stipriai vožiau delnu per dėžutę.
- BHOOOOOOOOOOOOOOOOO!!! – iškart žmonių juokus perspjovė mažasis grupės dalyvis. Minia nuščiuvo nuo nesuprantamo garso. Mano žmogeliukų tešlos veiduose išryškėjo dantyta pikdžiugiška šypsena, mažasis baubė vis garsindamas, likę du įkvėpė pilnus plaučius. Mano nugara nubėgo malonus šaltukas. Kaip sprogimas aikšte nuskriejo klaikaus staugimo ūžesys, lydimas dar negirdėtais gitarų skambesiais.  Trys maži košės žmogučiai riaumojo neprasčiau už  Vytuko hebrą. Po netrumpos tokios įžangos staiga viskas nutilo, perbalusi minia žmonių dairėsi į šalis, tik niekas nesijuokė.
- Man dar maža!!!  - surikau apimtas pigdžiugiškos palaimos. Mažasis pasižiūrėjo į mane ir nutaisęs ta pačią šypseną:
- BHO, BHo, BHO  BHOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOO!!! – aikšte nugriaudėjo antra sunkios muzikos banga.
Vaikinai dar kelis kartus kartojo, kol, galų gale, kaip reikiant įsijautė, dabar hebra virino nenustodami, gitaristas spiegiančiu balsu pradėjo malt krūva žodžių. Iš pasipylusios riaumojimo, klykimo ir žviegimo lavinos išskirt pats sugebėjau tik:
- Šūdai, žarnos, smegenai!!! Jums visiems šakės. Žėrtvos! – ir toliau sekė priedainis. (jei gerai suprantu, tai kalba eina apie sunkųjį metalą, jei nežinot, kas tai yra, tai tiks ir „Limp Bizkit“).
Toliau jau buvo sunku ką nors suprast, kaip pro miglą atsimenu apstulbusius žmonės, vienus ištiktus stabo, kitus bėgančius į šalis. O didesnė dauguma, pagauta siautulio, pradėjo šokinėt ir keistai purtyti galvas. Viskas klostėsi visai neblogai, kol minioje nepamačiau kažkur matyto vyro su knyga. Jis stovėjo kaip stulpas ir stebėjo mane savo mirusiu žvilgsniu. Net nepajaučiau kaip pribėgau prie jo išplėšiau jam iš rankų storą knygą ir tvojau su ja jam per žandą, kad net bebikai išbyrėjo (Bebikas – mažas baltas sutvėrimas, panašus į dantį, dažniausiai gyvenantis pasipūtusiuose žmonėse).
- Gal tavęs aš ir neperspjausiu, bet tu man gėdos nedarysi!!!
Tuo metu kilo milžiniškos riaušės. Mažajam baubiant, o kitiems dviem jam antrinant, minia žmonių linksmumo dėlei pradėjo luptis tarpusavyje ir laužyti viską aplink.
Mama, jie sako daugiau neleis manęs į mugę. Ir, mama, gal gali atvažiuoti pasiimti manęs iš daboklės?

Myliu Vic.