Biurokratijos gniaužtuose

Biurokratijos gniaužtuose
Krizė, krizė, krizė.... Jau greitai tuos žodžius kartos ir šaldytuvas, galbūt ir lygintuvas.
O kas dėl tos prakeiktos krizės kaltas?
Gali būti tik vienas atsakymas – „PARAZITAI“.
Tikriausiai esate girdėję, kad gamtoje reikalingi ir vilkai, ir lapės, ir kiti plėšrūnai, suprantama, ir jų aukos, nes antraip sutriks gamtos pusiausvyra, tačiau ar kuris nors mokslininkas patvirtino, kad tokiai pusiausvyrai gamtoje reikalingi parazitai?
Parazitai užpuola savo auką ir siurbia gyvybės syvus kol ši dar ropoja krizės apimta, arba nusibaigia pagaliau tos krizės suėsta.
Manau, kad jau nuo pirmojo žmogaus atsiradimo žemėje pastarieji privalėjo išmokti apsiginti nuo tokios nelaimės, nes pavyzdį kaip galima tai padaryti galėjo pasiimti iš laukinių gyvūnų. Deja, žmogus turi išskirtinę gamtos dovaną – protą ir kalbą – todėl jiems kur kas sunkiau susitarti, kad parazitus naikinti reikia sutartinai. Mat žmonės jaučia didelę palaimą, jog parazitai pribaigė kaimyną, o ne jį šį kartą pričiupo.
Tai iš kur atsiranda tie baisūs nevidonai – parazitai?
Na, sakoma, kad utėlės iš didelio vargo, o kai kurios iš begalinės meilės, bet šitų parazitų žemėje per mažai, kad net pasaulines krizes sukelti įstengtų. Norom nenorom tenka lenkti link dvikojų parazitų. Šitų taip lengvai kaip utėlių, papurškus dichlofosu, neatsikratysi. Ir atsirado jie ne iš vargo, o iš panašios į dabartinę krizės, kuri 1929–1933 buvo įsisiautėjusi dabartinės „demokratijos“ lopšyje – JAV. Tada, vienus krizės sukėlėjus, vadinamus „kapitalistais“, užgraužė naujos populiacijos krizės sukėlėjai, aš juos pavadinčiau „biurokratais“, nes šie, naudodami valstybių biudžetus, įsigudrino išspausti daugiau syvų, paspaudžiant ir tuos, kurie anksčiau buvo vadinami „kapitalistais“ ir tuos, kurie jiems dirbo, buvo vadinami pastarosios klasės duobkasiais, tačiau po minėtos krizės abi tos nesutaikomos klasės atsidūrė vienoje duobėje.
Bet už tai gimė naujoji klasė, dabar vadinama „ELITU“, tačiau aš tos klasės kitaip nepavadinčiau kaip paprasčiausiais biurokratais, o jų sukurtą santvarką „VALSTYBINIU BIUROKRATIZMU“.
Kol naujosios populiacijos parazitų buvo dar santykinai nedaug ir jų apetitai tilpo saiko rėmuose, žmonės kentėjo sukandę dantis. Mat naujoji Elito klasė sugebėjo apmulkinti duobėje sėdinčius „runkelius“, kad didžiausia vertybė yra „Biurokratinės Demokratijos ir Ekonomikos žaidimai“. Taip gimė naujasis amžiaus lozungas, pakeitęs Senovės Romoje kažkada egzistavusį reikalavimą „Daugiau duonos ir žaidimų“ į kur pas labiau ekonomiškai apsimokantį „Daugiau sekso ir žaidimų!“ Šio žaidimo taisyklės labai paprastos, reikia nepaliaujamai kartoti, kad žmonių syvai, plaukiantys į biudžetą, yra skirti tik jų gerovei. Suprantama, kad žaidimo pradžioje syvų iš bendrojo aruodo kažkiek nutekėdavo ir socialiai būtinoms reikmėms, tokioms kaip sveikatos apsauga, mokslas ir pan., tačiau liūto dalis visuomet atitekdavo parazitams. Pasitaikė atvejų, kad parazitai savo reikmėms nugvelbdavo daugiau, negu sveikas protas diktavo, tačiau iki dabar jiems vis pavykdavo išsisukti paskelbiant lokalinę krizę arba sukeliant neeilinį karinį konfliktą.
Net ir po tokių krizių, žmonės, vadinami  „runkeliais“, laižydamiesi parazitų sukeltas opas, vis tikėjo naujais pažadais, kad ateis geresni laikai, nors puikiai suprato, „jog viltis tik durnių motina“.
Taip besivildami vis geresnio gyvenimo persiritome į XXI-ąjį amžių. Su lig šia padala pasikeitė mūsų mąstymas, gyvenimo tempas, apetitai. Suprantama, kad visų naujovių daugiau teko „ELITUI“. Syvų kiekis, kurį jie gaudavo praėjusiame amžiuje jiems pasirodė toks menkutis, kad su tokiu kiekiu neverta net terliotis. Kaip tyčia nepasisekė su Rusija. Kai atrodė, kad jau, jau Rusijos turtai priklausys „parazitiniam elitui“, šie susikūrė savo „Rusiškos demokratijos“ žaidimą ir iš savo runkelių išspaustais syvais su niekuo net nežada dalintis. O čia dar ir kinai pagaliau susitvarkė su savo „Kultūrinėmis revoliucijomis“. Dėdę Semą apėmė pyktis ir šis tarė: 
– Demokratija yra demokratija, tačiau syvų reikia ženkliai daugiau. Reikia privatizuoti visą biudžetą, – ir pradėjo syvus iš biudžeto pumpuoti tiesiog į apsivogusių bankininkų privačias kišenes.
– Jeigu 1929–1933 m. krizei tiko pinigų skolinimo piramidė tai XXI-ajame amžiuje tiks nekilnojamojo turto ir bankrutavusių gaujų išleistų beverčių akcijų kainų burbulas.
Nu, bet kąsnelis buvo geeeras!? Juolab, kad jis vis dar didėja, nes parazitų parazitas pareikalavo, kad ir kitos valstybės imtųsi biudžeto perpumpavimo į privačias kišenes veiksmų.
O kaip čia gali atsilikti Lietuva? Dar Estija su Latvija pralenks. Nors Lietuvoje tos krizės dar niekas nepažinojo, satelitų sukurptas vienos nakties antikrizinis planas kaip mat parodė iš kur anosios kojos dygsta.
Lietuviškasis elitas yra kitoks. Jis išskirtinis. Todėl ir jų veiksmai, nors siekiantys to paties tikslo, kur kas subtilesni. Pirmiausia, atėmę kišenpinigius iš vaikų, pasididino sau algas. Kaip sakoma, kai sotus tai ir apie stambesnius dalykus galima pagalvoti. Vienas iš ne menkų  kąsnelių – studentų kreditavimas beverčiam mokslui apmokėti. Kodėl sakau beverčiam? Ogi todėl, kad, jeigu baigusiam universitetą neužtikrinama darbo vieta, tai jo mokslo žinios lygiavertės popieriui ant kurio išspausdintas diplomas. Žinios, gautos universitetuose sensta nuolatos, o jau po 5 m. jos tampa lygios nuliui. Dar nežinia, ar suteiktą kreditą grąžinti pakaks vien buvusio studento gyvenimo. Gali taip atsitikti, kad kreditą grąžinti teks ir jo vaikams. Pagaliau, kuo gi skiriasi kreditai mokslui apmokėti nuo kreditų, suteiktų būstams įsigyti? Jais taip pat naudojosi tik jauni žmonės. Iš pastarųjų žadama įsigytus būstus paimti, o ką paims iš buvusio studento? Gal tik jo laisvę, paverčiant jį amžinu vergu?
Bet čia tik menkniekis, tik pumpurėliai. Kišenpinigiai ir studentai tai tik menka runkelių dalis, o kad visus runkelius pričiuptum, prireikė net mokslinių darbų.
Pasirodo, ir Lietuvoje gyvuoja mokslininkai, verti Nobelio premijos. Yra čia ir tokių „mokslininkų uodegų vizgintojų“, kuriems prituravojant ir buvo sukurptas „Mokslinis darbas“ kaip visame pasaulyje drastiškai pingant naftai Lietuvos vartotojams ją pabranginti net 40%. Ir rezultatas gavosi akivaizdus, kur kas ekonomiškiau patalpas šildyti deginant žemdirbių išaugintus grūdus, negu naudoti akmens anglį. Apie kitas kuro rūšis aš jau nekalbu.
Gal meluoju?
Tai pasidomėkite. Akmens anglies tona kainuoja 600 lt, grūdų tona – 300 lt.
Įdomu, kaip šį mokslinį šedevrą įvertins istorija? Gal autoriai ir jų uodegų vizgintojai mano, kad jų „žygdarbiams“ fanfaros skambės amžinai?
Abejoju, nes pažangesnis pasaulis jau įžvelgia, kad tokiai tvarkai atėjo galas. „Biurokratizmus kaput“, sako kanadiečiai ir pertvarko savo valstybę, drastiškai mažindami valstybinių siurbėlių skaičių (A. Čekuolis „Kanada pasmaugė savo biurokratiją“, str., skelbtas Delfyje ir žurnale „Valstybė“ 2008 spalio 12 d.).
Kanada pasmaugė savo biurokratiją, o Lietuvoje ji veisiasi ir plinta geometrine progresija.
Kai 1991 m sausio 13 d. visa Lietuva subėgo ginti Parlamentą ir Spaudos rūmus jie vylėsi, kad taip aukojasi dėl savo ir valstybės laisvės. Ir ką gi šiandien turi tie Laisvės kovotojai?
Lietuva, nors pamažu, vis labiau panašėja į policinę valstybę. Dauguma, vadinamųjų runkeliais, gyvena žemiau skurdo ribos, juos dieną naktį vaikosi jau nesuskaičiuojama armija įvairaus pavadinimo inspektorių, kurie visada gali įžvelgti įstatymų pažeidimus ir uždėti solidžią baudą. Dar galingesniais patapo antstoliai, notarai, teisėjai, sugebantys atimti iš žmogelio būstą už  laiku neapmokėtą 5 lt. telefono sąskaitą...
Sakot, perdedu? Nieko panašaus, kartais net tų 5 lt nereikia. Pvz.: gaunu pranešimą, kad vieną mėn. man bus teikiama paslauga NEMOKAMAI. Esu įspėjamas, kad ši informacija yra konfidenciali, todėl aš jos neturiu teisės niekam rodyti. Man ši paslauga visai nereikalinga, tačiau kad atsisakyčiau jos aš privalau sugaišti nemažai laiko, suprantama, ir lėšų, kad šito „nemokamo sūrio pelėkautuose“ galėčiau atsikratyti. O jeigu tu neapsižiūrėjai, arba neturėjai lėšų, tau nereikalingai paslaugai atsikratyti, po pusmečio sulauksi antstolio pranešimo, kad tavo turtas areštuotas, nes teismas panašias bylas gali išspręsti net nepranešęs atsakovui.
Kaip subiurokratėjo lietuviškieji parazitai galite pasiskaityti Papildomo apmokėjimo už pravažiavimą kai kuriais Lietuvos keliais kvito antroje pusėje. Cituoju:
„Įrašyti automobilio valstybinį numerį aiškiai į tam skirtus langelius vinjetėje ir kontroliniame kupone. Nenaudoti pieštuko. Atskirti vinjetę nuo pagrindo ir priklijuoti ant priekinio automobilio stiklo iš vidaus, dešinėje pusėje, kaip parodyta paveikslėlyje.
Įspėjimas: jei vinjetė nepriklijuota prie automobilio stiklo kaip nurodyta paveikslėlyje, netiksliai atžymėta ar visai neatžymėta data, neaiškiai ar visai neįrašytas automobilio valstybinis numeris, laikoma, kad mokestis nesumokėtas.
Pasibaigus galiojimo laikui vinjetė turi būti nuimta“ (citatos pabaiga)
Štai, kiek priežasčių nubausti jus turi tik vienas tikrintojas!!! Už tai, kad netinkamai atžymėjote, už tai, kad nepriklijavote arba priklijavote ne taip, kaip parodyta paveikslėlyje, galiausiai, už tai, kad nenuėmėte, pasibaigus galiojimo laikui. Beje, galiojimo laikui apibrėžti taip pat yra instrukcija. Jums reikia dar išsaugoti kvito pirkimo čekį. Baudos už tuos nusižengimus astronominės – kelių tūkstančių lt.
Apmaudu, tačiau tokie reikalavimai mūsų gyvenime jau tapo kasdienybe. Sakykim mūsų biurokratai imasi kovoti su savavališkomis statybomis unikaliuose gamtos kampeliuose arba prie ežerų, kur priėjimus užtvėrė minėti statiniai. Kovoja, kovoja, o rezultato jokio. Mat pasirodo, kad tas statybas vykdo tie patys kurie kovoja, todėl ten niekas nieko negali padaryti, bet jeigu aptinkama, kad valstietis kaimo vienkiemyje susirentė pašiūrę malkoms nuo lietaus apsaugoti, tai biurokratai gali priversti nusigriauti visą sodybą vien už tai, kad tas kaimietis nesumokėjo biurokratui duoklės. Ar galima tai vadinti kitaip kaip „duoklė“, kai reikalaujama pasidaryti projektą, gauti leidimą iš biurokrato tam, kad pasikeistumėte sukiužusio šiferio prakiurusį stogą skardiniu? Kad duoklė būtų solidesnė, biurokratai prigalvoja nerealių dalykų. Tokių kaip Suvalkiją paskelbti kraštovaizdžio nacionaliniu parku, mat renkant duoklę tokio statuso regione jų kvalifikacija tampa aukštesnė, suprantama, ir įkainiai padidėja.
Nemažai absurdų laukia ir ateityje. Jau svarstoma, kaip papildomai apmokestinti gyvenamąsias patalpas. Matot, papildomai apmokestinti automobiliai, supraskit už spalvą, duoda nepakankamas įplaukas, nors mokesčius (už kelius, už taršą, už technines apžiūras, už registracijas ir perregistracijas, dokumentų išdavimą ir pakeitimą, sunku net visus išvardinti) mokame seniai. Todėl ruošiamas įstatymas, numatantis PRIVALOMĄ būsto šiluminės varžos matavimą, kuris galios gana trumpą periodą, tačiau kainuos ne mažiau kaip1000 lt.
Ar mes dar turime šansų atsikratyti parazitų?
Turime! Tereikia atsikratyti noro pačiam tapti parazitu. Juk galima didžiuotis, kad nesi nieko nužudęs, paskundęs, nesi apsivogęs, apsimelavęs, lai tavęs nekamuoja tai, kas parazitui neleidžia užmigti. Žinok, kad rūbas, pasiūtas ir ne Versači salonuose taip pat gali apšildyti tavo kūną. Todėl visai nesvarbu, kad parazitiniai snobai priskirs tave runkelių klasei, kai tik pats nustosi grožėtis ir geisti tų blizgučių, kuriuos jie dėvi, jiems tie blizgučiai taps nebeįdomūs. Prisimink istoriją kaip į madą įsiveržė darbiniai „džinsai“.
Sakoma, kad mes, lietuviai, kilę iš sarmatų, todėl vis gėdijamės pareikalauti, kad parazitas atiduotų tai, kas mums priklauso pagal konstituciją ir žmogiškąją teisę: nemokamas gydymas, nemokamas mokslas ir pašalpa kai gyvenimas tampa sunkus. Tai išmesk tą sarmatą ir suprask, jog tai ko tu reikalauji visai nėra parazito malonė, o tavo pinigai, sukrauti į bendrąjį aruodą.
Jeigu pavyks ir paprastiems žmonėms pajusti savo vertę, nes anot M. Gorkio „Žmogus tai skamba išdidžiai“, parazitai elgsis taip, kaip jų moralė verčia elgtis. O ji štai tokia.
Didesni parazitai, tokie kaip žiurkės, kai tik negauna pakankamai maisto, ima galabinti ir ėsti viena kitą. Dvikojai parazitai yra kur kas agresyvesni, ir apetitai jų vis auga. Kai tik pajus, kad runkeliai negali jų apetitų patenkinti, jie jau dabar puola vienas kitą, o ta kova vis darosi aršesnė ir nuožmesnė. Tik taip juos galima išnaikinti, supjudant, kad suėstų vienas kitą. Bandymai priešintis jėga iš anksto pasmerkti, nes parazitai tokias malšinimo struktūras susikūrė, kurios bet kokį pasipriešinimą sutryps į dulkes.
Albertas Drešeris
Marijampolė, 2009 01 03