Taku

Kuomet per rasą basomis,
Baltąja marška apsivijus,
Ir taip nedrąsiai, atsargiai,
Kopiu stačiais kalvų šlaitais.

Dangus staiga lietum pabyra,
Per žalią slėnį su griausmu.
Ir per ugnies nutiestą taką –
Nuaidi garsas virpančiu lašu.

Pagauna žvėriška jėga,
Suspaudžia sieloje jis mane.
Spurdėt šiek tiek dar mėginu,
Bet užmiegu – sapnu tyliu.

Per tamsią naktį glėbyje,
Pasiekiant aušrą su gaiva,
Paliečiant spindulius dienos,
Surandam viltį tolumoj šviesos.