Mirtis

Gal jau rytoj išskirs mus Mirtis bejausmė,
Gal jau rytoj aš užsimerksiu ir nepabusiu...
Tad kol dar turim šią akimirką-priglusk,
Lyg pirmą kartą prisiglaustum...

Apkabink taip stipriai, kaip tiktai Tavo rankos gali,
ir patikėsiu, kad Mirtis šįkart ne visagalė.
Laikyk... laikyki... taip stipriai priglaudęs,
Juk Tavo rankose tokia saugi esu..

Prigluski lūpomis švelniai prie mano skruosto
kaip atminčiai, kaip paskutinį kartą,
Ir paklausyk, ką aš šnabždu: tu amžinai
turėjai ir turėsi mano meilę, sielą ir visą širdį.

Juk jeigu grįšiu į šią žemę vėl,
tai tik todėl, kad pasiilgau ir žinau - tu manęs lauki ir ilgiesi.
Tik baltos rožės ir žvakutės ant mano kapo...
Kaip visa tai ištverti?