Naktinė plaštakė

Jis sėdėjo knapsėdamas apsivyniojęs sustirusį kūną su vilnoniu apklotu. Basas kojas sukišo po antklode prie jos. Ištraukė ant viršaus jos ranką, kad nesunkiai galėtų ją pasiekti. Snausdamas juto drėgną jos šilumą. pirštus, kurie jai užmigus išsitiesė. Paskui ji netikėtai juos surietė ir suleido nagus į jį, lyg palaikiusi priešu.

Tamsai pradėjus trauktis, jis išsirango iš lovos. Tyliai. Beveik be garso. Tik dar šiltoms kojoms palietus senas grindis, vienintelė lenta perspėja apie save. Pamatęs jos nuogą koją išlindusią į ryto vėsą, apkloja. Ji kažką sumurma kaip vaikas ir nusišypso. Jis į stiklinį dubenį pripila vandens. Kurį laiką stebi tykų vandens paviršių. Paliečia pirštu sudrumsdamas savo atvaizdą vandenyje.
Nereikia atsisukti. Jis pajunta ją. Kaip katė ji išlipa iš lovos ir basomis prieina prie jo. Uodžia jo dar nespėjusio atvėsti kūno kvapą. Pirštais liečia nuogą nugarą. Kiekvienas prisilietimas išduoda jos slaptus troškimus. Ji stovi už jo nugaros. Paima jo ranką. Blausioje ryto šviesoje pro odą persišviečia giliai, bet ne itin gerai paslėptos gyslos. Ji ilgai žiūri į jas. Jis nesipriešina. Nors jos prisilietimai nudegina...

Jis pasisuka į ją tikėdamasis išvysti tas pačias akis kaip ir aną vakarą. Bet ji jau nebe ta. Akys pernelyg gilios. Susimąsčiusios. Pilnos meilės prisiminimų. O lūpose nežaidžia šypsena. Jis puikiai žino, kad kitą naktį ji priklausys kažkam kitam. Kitą naktį ji gulės kažkieno kito šiltame kambaryje. Galbūt šiltesniame nei šis. Tik tiek jis gali jai pasiūlyti.
Išlindus saulei, jos kaktoje įsirėžia maža raukšlelė. Vyzdžiai susitraukia. Ji grįžta prie lovos. Jis stebi kiekvieną jos judesį. Ji greitai apsirengia ir dingsta tarpdury. Kurį laiką jis įsivaizduoją ją nueinančią koridoriumi. Paskui iliuzija išnyksta. Jis atsisuka į dubenį ir paėmęs sviedžia ant žemės. Smulkios  neapykantos šukelės pasklinda kambaryje. Jis giliai alsuoja ir traukia į save jos pigių kvepalų kvapą. Atsiklaupia ant šukių nuogais keliais. Prispaudžia delnus prie aštrių gabalėlių. Pakėlęs drebančias, kraujuojančias rankas uodžia kraujo, sumišusio su skausmu, kvapą. Po to kraujo balutei ant grindų plečiantis jis nugriūna ant lovos ir verkia. Ilgai. Kol raudą pakeičia sunki tyla.