Laiškas iš širdies tepaliksiąs juodraštyje

Suplėšiau popieriaus pakankamai – užteks.
Užteks eilutėm tenkintis, užteks,
Užteks braižyti juodraščiuos ant paraščių gėles, užteks,
Užteks kankint gyvenimą su klaidomis, užteks.
Prireiks pavargt po nuoširdumo, prireiks tuščių vilčių,
Kankinančio tyrumo ir lašo paslapčių,
Prireiks iškvėpti pyktį ir užsimerkt giliau
Prireiks išmokt išnykti, prireiks vaidint toliau.
Tačiau kolkas – užteks.

***
Žinai, dar neišmokau jaudintis dėl nieko,
Dar neišmokau  medituot po obelim,
Dar neišmokau būti ta, kuri šypsotis lieka,
Dar neišmokau būti ta, kuri tikės savim.

Žinai, aš visada svajojau sustabdyt pasaulį,
Svajojau būt laiminga – ne kartą, iš tiesų,
Svajojau susidėt mintis lyg trupinėlius saujoj,
Kad išsvajojus viską, žinočiau, kas esu.


***

Tačiau vėl trupa vaškas ir popierius klijuojas
Ir dienos naiviai bėga ir teka upeliu
Ir teka dienos vandeniu, vilnijančiu į saują,
Ir teka dienos įgriuvom tarp tūkstančio pilių –
Žinai, sunku man jas statyti buvo:
Nelaikė ilgesio sunkaus jų bokštai,
Tiek kartų įpusėjus nuo vėjo pilys griuvo
Tebegirdžiu kaip skaudžiai dar jų viršūnės triokši...

***

Sunkus bus laiškas – suklijuotas, (be datų ir be valandos,)
Spalvotas... Ryškiai nespalvotas
Lig skausmo užmirštuos veiduos.