Pagalvė, viskas prasidėjo nuo jos. Pirmas žvilgsnis pirmas bučinys ir pirmas atsisveikinimas . Girdžiu tavo širdies plakimą - ... jauku.
Tebūnie naktis. Kažkoks kvailas rago pūtimas su vaizdu į mišką. Bet tiek to, mes sėdim kartu ir galvoje visai kitos mintys.
Rytas prie atviro lango su puodeliu arbatos. Tavo užsispyrimas kuo ilgiau išlaikyti mane lovoje. Atrodo jog mes kitam pasauly:
kur nėra nei laiko, nei kitų svarbių dalykų. Yra tik ta akimirka ir mes: tu ir aš.
-Kristina!, - aš atsisuku ir gaunu patį nepamirštamiausią bučinį. Spontaniškai, švelniai ir lengvai.
Miegi, o aš žiūriu į tavo akis. Jaučiu tavo kvėpavimą.. tai galėtų tęstis visą amžinybę ir man neatsibostų.
Tu uždedi man savo šiltą šaliką, kad dar labiau nesusirgčiau . Kad ir ką darytume vis saugai mane.
Kiekvienas apsikabinimas, bučinys, blakstienų virptelėjimas . Kiekvienas „tas“ žvilgsnis ir aš jaučiuosi kaip namie .
Vieno žmogaus užtenka išpirkti visoms pasaulio kaltėms. Vieno žmogaus pakanka norėti svajoti, tikėtis ir džiaugtis tuo ką darai .
Tik vieno žmogaus kitam . Turbūt tai ir vadinama meile.