Eglei

Ėmė žmogus
Ir eglę
Nukirto.
Viskas.
Paprasta ir aišku.
Neraudojo
Eglė mirdama,
Tylėdama nuvirto.
Spėjo tik palikti
Sakais rašytą
Laišką:
Žmogau,
Per alsią kaitrą
Teikiau pavėsį tau,
Paklydusį anūką tavo
Slėpdavau nuo lietaus.
Kada krūtinę tavo
Draskė aimana,
Ramybę tyliai grojau
Žalia spyglių styga...
Žmogum
Tave augino žemė,
Mane -
Žaliu medžiu.
Tikėjo,
Kad gerumas mūsų
Nuo godulio nežus...
Žmogau,
Nepyk,
Kad paskutinę
Savo valandą
Nebegaliu tavęs pagirti
Už tai,
Kad atėjai
Ne į svečius,
O rankoje atsinešei
Aštriai galąstą mirtį - - -
Žmogau,
Ar padėkoti
Sau
Gali už tai,
Kad gerumą
Savo
Nukirtai?