Aš

Iš pradžių buvo šviesa. Tokia stipri, kad mano akys negalėjo jos pakelti, todėl instinktyviai užsimerkiau. Velniškai skaudėjo akis. Tiek laiko praleidus tamsoje tai visai nestebino.
Tada buvo šaltis, kaulus stingdantis šaltis. Mano oda pašiurpo, desperatiškai bandydama išlaikyti šilumą prie savęs. Tai taip pat buvo suprantama, nes iki tol, kiek pamenu, buvau šiltame guolyje, kur niekas nerūpėjo ir iš kurio niekada nesinorėjo išlįsti.
Po to buvo baisiausia. Mane pasiekė suvokimas, kad mano gležną kūną prislėgė nepakeliama rūpesčių našta, kurios nesugebėsiu nusikratyti visą savo gyvenimą; prigimtinė žmogaus privilegija tempti ant savo nugaros pasaulį vienam, visada; nes kad ir kas nutiktų, kad ir kiek žmonių, vadinančių save draugais, būtų aplink, niekas nepadės tau nešti savojo pasaulio; todėl amžinai jausiesi vienišas tarp žmonių.
Kai visi pojūčiai plūstelėjo į galvą, aš neišlaikiau ir pradėjau rėkti. Rėkiau ilgai ir skaudžiai, nes tai buvo pirmasis potyris mano gerkloms.
Taip.
Tą dieną aš atėjau į žiaurų šaltą pasaulį.
Aš gimiau, nors verčiau būčiau iškart miręs; tolyn viskas ėjo tik nuokalnėn.
Na, nieko tokio; mane palaikė mintis, kad kada nors tikrai sugrįšiu į tą šilumą, į tą jaukią tamsą, kur niekas nebeslėgs manęs.
Taip, tai buvo vienintelė laiminga mintis tądien.