Aš skaitau K.M Čiurlionį .Žinia .(tęsinys)3

Jau brėkšta rytas. Baigiasi juoda naktis, kuri taip ilgai tęsėsi, slėpdama po savo skraiste bundančią saulę, šviesius jausmus ir troškimus...
Pakelk akis į dangų! Matai? Per tamsą prasimušusi bundanti saulė, kelia tave, šaukia į dieną, šaukia nuo tamsos tavo pavargusią sielą pakilti iki jos ir skristi... Skristi į viliojančią tolumą, skristi į ten, kur niekada dar nebuvai, gal ten labai, labai toli laukia tavęs kažkas irgi svajodamas apie  judviejų susitikimą.... Svajok! Tai tavo laikas! Atitrūk nuo Žemės, pakilk ir apsidairyk aplink!. Matai kaip alsuoja atbundanti gamta, išgirsk jos širdies šauksmą, su skrendančiu aukštai danguje paukščiu ji neša ateinančio pavasario gaivą, naujas viltis ir atgimusius jausmus... Juk gimsta nauja diena...
Dar labai anksti, dar tik aušta ir pirmi saulės spinduliai švelniai paliečia tyliai kvėpuojančią Žemę ir su šiuo prisilietimu viskas aplinkui palengva bunda... Keliasi naujas rytas...
Bet šiandien tas rytas ypatingas, jis neša naują žinią, kuri lyg paukštis apskrieja visą Žemę. Tai pranašas skelbia, neša ant savo galingų sparnų vieną vienintelį sudėliotą žodį – atgimimas... Žmonėms, gyvūnams, paukščiams, medžiams, vandeniui ir žolei..
Aušta šventas Velykų rytas! Neša šią žinią visiems milžiniškas paukštis, mojuodamas savo galingais sparnais ir su kiekvienu mostelėjimu, sėdamas naują viltį ir svajonę –žydrą, be jokių debesėlių, dangų ir auksu tviskančią beribę erdvę...
Šventas prisikėlimas, kurio taip laukia visa Žemė. Vėl atgyja viltis, vėl taip daužosi iš džiaugsmo širdis, vėl atgimsta tikėjimas žmonių akyse...
Ten, už juodo kalno, liko visas blogis, liūdesys, neviltis, vienatvė ir ašaros... Dabar, nuo šios minutės viskas bus kitaip. Likęs blogis daugiau nebeskaudins žmonių, neslėgs jų sielos, minčių ir poelgių... Viskas bus kitaip...
Su didžiuoju pranašu kartu, ant sparnų, kaip po audros melsva žydruma, ateina šviesi viltis, džiaugsmas ir laisvės pojūtis. Kaip norisi pakilti ir kartu su tuo pranašu skristi ir visa jėga šaukti - prisikėlimas! Aušta šv. Velykų rytas! Žmonės, nemiegokit, kelkitės ir pakelkit akis į dangų! Klaupkitės ir meskitės! Vėl nubus Žemė, sugrįš į gimtus namus paukščiai, žydės gėlės ir lengvo gaivaus vėjelio supami oš medžių lapai...
Skamba gyvenimo varpas, himnas mūsų sielai, šaukdamas visus prisikelti, išsivalyti savo širdis, jausmus ir mintis, pamiršti visas blogybes, negandas ir atleisti...
Tegul lieka tik tyras, žydras dangus ir auksu spindinti saulė! Tai sielos ir gamtos atgimimas, kasmet besikartojantis ir kasmet atrodantis kaip naujas stebuklas.
Jau skamba prisikėlimo varpai ir tą garsą pavasariu dvelkiantis vėjas neša ant paukščio sparnų, galingų, stiprių, neša tą šventumą, meilę ir šilumą...
Skamba prisikėlimo varpai, skleidžia žinią – i š a u š o, j a u  i š a u š o    š v e n t a s i s      r y t a s ...  Ir telaimina Žemę ši žinia ir auksinė saulė!