Iš (mano?) gyvenimo

Kažkaip per greit. Taip netikra. Nesupratau. Lyg kažkas būtų įdėjęs mano gyvenimo vaizdajuostę į grotuvą ir paspaudęs ”FF”. Vieną akimirką šypsausi, žiurėdama, kaip WingTsun yra pritaikomas realybėje, kitą akimirką pasigirsta šūvis, o tada – FF: ryksmas, bėgantys žmonės, stumiantys mane tai į vieną tai kitą pusę, kūnas, gulintis ant žemės ir kraujo (?) bala. Bandau atstumti juos visus ir kažkodėl bėgu prie kūno. Juk tai jis! Velnias velnias velnias!! Kaip taip galėjo nutikti? Kažkokia nesąmonė! O tada pasielgiu taip, kaip pasielgtų kiekvienas, matęs ”Daktaras Hausas”, ”Ligoninės priimamasis” ar ”Grei anatomija”: čiumpu iš už prie baro rankšluostį ir karštligiškai spaudžiu žaizdą. Nežinau, ar to reikia? Bet juk taip visi daro – kad sustabdytų kraujavimą. Taip darau ir aš. Stabdau kraujavimą! Ir žiūriu į jo apsiblaususias akis. Ir kažką rėkiu. Matyt, kažką apie: žiūrėk į mane, neužmik, viskas bus gerai... Taip, kaip kad būna filmuose. Nežinau, kodėl reikia neleisti užmigti, nežinau, ar tikrai reikia spausti žaizdą su nuo baro prigriebtu rankšluosčiu. Nieko nežinau. O žiūrovas staiga paspaudžia ”PAUSE” ir išeina iš kambario. Ta akimirka (?), kai klupiu, žiūrėdama jam į akis tęsiasi metus – ne mažiau. O tada - ”PLAY”. Sirenos! Balti chalatai! Kažkas suima mane už pečių ir atplešia nuo jo. Greitoji – susivokiu. Ir tas suvokimas trenkia kaip maišu per galvą. Keista! Pasaulis vis dar sukasi aplink savo ašį! Stoviu nuošaly, o aplink zuja žmonės. Policija? Dar keisčiau. Matau, kaip jį perkelia ant neštuvų ir išneša. Aš skubu iš paskos. Neštuvus kiša į mašiną. Aš noriu važiuoti kartu! Manęs kažko klausia, bet aš juk nešneku jūsų kalba! Kodėl niekas nemoka angliškai? Aš rėkiu ir mosikuoju rankomis, ir jie, matyt, nusprendę, kad taip bus paprasčiau, įgrūda mane į mašiną ir mes važiuojam. Jis vis dar atsimerkęs. Jis vis dar žiūri į mane. Nežinau, ar jis mane mato, bet jis žiūri, ir kartais sumirksi – tai gerai. Juk tai gerai, ar ne?

Sėdžiu apšiurusiame koridoriuje ir visa savo esybe nekenčiu kavos aparato, nes visa savo esybe trokštu juodos kavos, kurios negaliu gauti.
Ar gražūs laukiamieji su maloniu, kiaurą parą dirbančiu personalu būna tik filmuose? Ir kodėl man niekas nepasakė, kad aš išgelbėjau jam gyvybę ir neleidau mirtinai nukraujuoti? Ir kodėl niekas nieko man nesako? Ir kodėl apskritai čia nieko nėra? Pilkos sienos, senos, skylėta medžiaga aptrauktos kėdės, įkyriai mirksintis kavos aparatas – ATSTOK! Aš neturiu monetų! Ir mano rankos vis dar kruvinos. Ir keliai, ir suknelės apačia. Nors ne - rankas jau nusiploviau. Bet, man rodos, jos prisigėrė jo kraujo. Ir dar mečiau rūkyt! Kas per idijotė? Reikėtų kam nors paskambinti: juk jis irgi turi turėti tėvus, gal sesę ar brolį, gal merginą, galų gale draugų? Ir taip keista, kad šiuo metu aš jam esu artimiausias žmogus pasaulyje: juk tai aš sėdžiu nušiurusiame koridoriuje, juk tai mano rankos persunktos jo krauju, juk tai į mane visą tą laiką žiūrėjo jo akys. O mus sieja tik 2 mėnesiai treniruočių toje pačioje salėje: 2kart per savaitę po 2val (2 2 2 dar šmėsteli galvoje) ir tai, kad jis kartais pataisydavo mane ir ką nors paaiškindavo. O dabar aš esu artimiausias jam žmogus visoje visatoje.

O kur policija? Staiga susivokiu – juk šaudė! Kažkoks blogietis turėjo ginklą ir šovė į žmogų, juk mačiau policiją bare. O kur ji dabar? Juk aš liudininkė. Mane reikėtų apklausti. Nereikėtų? Iš kur aš galiu žinoti, juk tokias situacijas mačiau tik filmuose. O filmuose būna gražūs laukiamieji, personalas ir visada paspaudžiama ranka tam, kuris užspaudė žaizdą rankšluosčiu. Ir dar aš turėčiau atrodyti gražiai, - staiga topteli. Išiimu veidrodėlį ir pasižiūriu į save – ir tikrai! Aš atrodau gražiai! Truputį susivėlę plaukai ir pažliugęs makiažas tik suteikia tikroviško žavumo! Kažkaip idiotiškai  išsišiepiu – galėčiau vaidinti filme! Čia tikrai tikrai akimirka iš filmo, nes aš graži! Žingsniai. Įdedu veidrodėlį atgal – kad niekas nematytų, jog tokią akimirką (kokią?) man rūpi mano išvaizda. Kita vertus, aš čia niekuo dėta ir niekuo su niekuo nesu susijusi. Aš tik šiaip – netyčia. Ir net turbūt galėčiau eiti namo. Nes iš tikrųjų, ką gi aš čia veikiu? Aš jo net beveik nepažįstų – tik vardą žinau, ir tai, kad jis kovotojas. Ir dar tai, kad jis skaniai kvepia per treniruotes. Ir kad jis visą tą laiką žiūrėjo į mane. Žingsniai nutyla, nors niekas iki manęs ir neateina. Ir aš net nežinau, kam galėčiau paskambinti. O jei jis mirs? Ar išeis gydytojas ir man praneš, kad jis mirė? Kad aš esu persunkta mirusio žmogaus krauju? O kas tada? Eisiu namo, nes vis tiek nežinosiu, kam paskambinti! Ir niekas nežinos, kad čia buvau aš. Nes policija nesirodo ir niekas nepaklausė, kas aš, koks mano vardas, ir neužsirašė mano kontaktų. O vienintelis žmogus, žinantis apie mano buvimą, yra jis.

Nekenčiu kavos aparato. Tikrai. Dar niekada gyvenime niekam nejutau tokios stiprios neapykantos.

Mane užvaldo karštligiškas noras bėgti iš čia. Velniop. Nors nežinau, kurioj šio, dar nelabai pažįstamo, miesto daly esu ir, kur yra namai. Bet galėčiau tiesiog bėgti ir viskas! Ir niekada nesužinočiau, ar jis išgyveno, ir tai visai ne mano rūpestis. Ir galėčiau išmesti velniop šią suknelę ir po valandos duše gal nusiplaučiau visą jo kraują? O tada apsimesčiau, kad nieko tokio nebuvo. Nes aš vis tiek po savaitės išvažiuoju namo ir manęs čia jau nebebus ir niekas nežino, kad aš čia buvau. Tik jis. O jei jis mirs, tai niekas nesužinos. O jei išgyvens – tai aš vis tiek nereikalinga. Ar šiaip ar taip aš čia nereikalinga. Net jei atsirastų policija, aš neturėčiau, ką pasakyti. Aš nemačiau, kas šaudė. Kai dabar pagalvoju: aš nieko nieko nemačiau, tik šūvis-kūnas-kraujas-rankšluostis-akys-sirenos-akys-kraujas-kavos aparatas.

Žingsniai. Garsūs ir jų daug. Ir isteriškas moters balsas, kažką rėkiantis man svetima kalba. Atsistoju ir pasislepiu už kavos aparato. Neturiu nė menkiausio supratimo kodėl. Tiesiog taip suveikiu. Akies krašteliu matau, kaip nuo įėjimo pusės atskuba pusamžiai moteris su vyru, ir dar vaikinas su mergina. Suprantu – motina, tėvas, brolis. Sesė? Žmona? Meilužė? Koks skirtumas? Vis dar slepiuosi. Ateina gydytojas. Kodėl? Kur jis buvo visą tą laiką, kol aš nekenčiau kavos aparato? Jie kažką šneka ir matau, kaip moteris prapliumpa verkti. Bet tai džiaugsmo ašaros: palengvėjimas - tiek jos, tiek kitų veiduose. Nusisuku ir sėduosi ant grindų – vis dar už kavos aparato. Girdžiu, kaip sugirgžda durys, ir jie visi, matyt, įeina į tą koridorių, į tą ligoninės dalį, į kurią manęs neįleido. Iškišu galvą – vėl tuščia. Palengva atsistoju ir einu link išėjimo.

Oooooo! Saulė! Šviesu! Tai taip netikėta. Apsidairau ir dešinėj pamatau prekybos centro bokštą. Aha – kelrodis yra, žinau, kurioj pusėj namai. Einu ir visiškai nieko nemąstau – anksčiau galvojau, kad taip nebūna. Pasirodo – būna: galva tuščia, visiškai visiškai tuščia. Kirsdama pagrindinį skverą, pamatau būrį vaikinų – stovinčių ir rūkančių. Prieinu ir paprašau cigaretės. Jie nužvelgia mano kruvinas kojas ir, nieko neklausę, paduoda cigaretę ir pridega. Žingsniuoju toliau ir jaučiuosi jiems nepaprastai dėkinga. Paskutinė sankryža ir aš jau bendrabutyje. Einu per kelią – lėtai, koja už kojos, galva nuleista ir matau tik pilką asfaltą, pastebiu, kad rūkau jau filtrą. Ir staiga, taip iš niekur – automobilio signalas, cypiantys stabdžiai ir... spengianti tyla.

Aš vėl sąmoninga. Atmerkiu akis. Skauda kvėpuoti. Skauda galvą. Skauda visą kūną. Apsidairau. Aš guliu lovoj, šalia dar keletas lovų ir keletas moteriškių. Ligoninė! Juk mane partrenkė automobilis! Atsiveria durys ir įeina seselė.
- Labas rytas! – garsiai sako ji, beveik šaukia.
- Labas rytas, - mechaniškai atsakau. Labas rytas? Lietuviškai? Kodėl?
- Ar čia... bet.... aš Lietuvoj? – galiausiai sugebu suformuluoti klausimą.
Seselė žiūri į mane nepatenkintu ir įtariu žvilgsniu. Matyt, paklausiau to, ko nederėjo. Ir tik tada pastebiu, kad už lango sninga. Gegužę? Sniegas? Aš ką, buvau komoj? Bet tada mano pabudimas turėtų sukelti visai kitokią reakciją!
- O kur tu, mieloji, tikiesi būti? – klausia manęs ramiu, gal net raminančiu, balsu.
Užsikertu. O kur aš turėčiau būti? Ir kokiu laiku? O ant durų pamatau kalendorių: 2010-vasaris. Vasaris? Kaip? Juk dabar 2010 gegužė! O aš Slovakijoj!
- Lietuvoj, žinoma, - bandau šypsotis – skauda ir besišypsant, - prisapnavau visko ir taip ryškiai. Juk mane vakar partrenkė mašina čia, Vilniuj.
- Na va, matai? Tai turbūt dėl nuskausminamųjų. Taip kartais būna, nieko, - nusišypso seselė, - imk, išgerk.
Paimu plastmasinį stikliuką, išgeriu vaistus, užsigeriu vandeniu ir guliu toliau.

Lūžę šonkauliai, keletas mėlynių ir nubrozdinimų. Visi sako, kad man pasisekė. Nejaugi? Kur dingo trys mėnesiai mano gyvenimo? Mane ligoninėj aplankė tėvai, sesė su šeima, draugai. Ir jokios užuominos į Slovakiją, į mano darbą ten. Jokios Slovakijos nebuvo ir nebus, nes aš net nedalyvauju toj programoj. Ir kaip čia taip? Juk trijų mėnesių per vieną naktį nesusapnuosi, o dar žmonės ir visi įvykiai ir miestas! Ir viskas taip tikra! Ir viskas iš tiesų tikra, nes visi tie žmonės egzistuoja, o miesto gatvių nuotraukos internete tokios pat, kaip ir mano atsiminimuose. Bet neturiu pasirinkimo – niekam nepasakoju, gyvenu lyg nieko nebūtų nutikę. Tuos pačius, jau praėjusius, tris mėnesius išgyvenu iš naujo naujai. Juk nenoriu patekti į psichiatrinę. Gyvenimas paprastas: ta pati rutina, ta pati Lietuva. Ir taip iki gegužės vidurio, kol Kavaliauskas praneša: “Slovakijoj per susišaudimą bare buvo pašautas ir mirtinai nukraujavo apsaugos darbuotojas...... “ 
- Niekas negriebė rankšluosčio iš už prie baro, - balsu ištariu. Ir pastebiu, kad nuo mano rankų laša kraujas, o aš vėl dėviu tą pačią suknelę. Ir...

Pabundu. Dar tamsu. Atsisėdu savo (?) lovoj ir niekaip negaliu suprasti: kur aš ir kada?

Aš?