Elegija draugams

Nuo pat pačios vaikystės,
Nuo pat tėvų saugių akių,
Dar supo ir savi, tikri draugai.
Vertę mąstyti -
Beieškant neatrastų kelių…

Jeigu netekčiau aš
Savų, gerų draugų,
Kurie už gimines artimesni, –
Netekčiau ir savęs –
Būt nejauku…

Vieni išeina
Į praeitį ir amžinybę…
Kiti ateina – neblogesni,
Ir rodo dabartį,
Ir ateities didybę.

Ir aš džiaugiuosi jais,
Ir nepaliauju vis didžiuotis,
Ir noris jiems – visiems,
Kažką labai reikšmingo,
Ir svaraus paduoti.

Tačiau, kuo aš galiu
Atsimokėti už draugystę?..
Ar gali tam pakakti “ačiū”?
Ne, tik tuo pačiu –
Nesenstančia savyste…