Besiraukšlėjančių kamienų paunksmėje

Skaudus, graužatimi ir tuštuma alsuojantis rytas. Pykčio, apmaudo vinys sminga gilyn su lig kiekvienu žingsniu. Nepajuntu, kaip esu pažabojamas  pagundos apynasriu ir tempiamas kuo nors svaigintis, kad užsimiršti, pasislėpti, išnykti...
  Kažkaip sugalvoju, kad reikia nueiti į netoliese esantį parkelį. Man patinka jis rytais, ypač kai esi dengiamas iš visų pusių tirštos lapijos, o ir žmonių tik vieną, kitą besutiksi. Deja, jau iš tolo pastebiu, kad mano mėgstamas suolelis  užimtas. Iš lėto, tarsi abejodamas, nusliūkinu prie sekančio ir prisėdu...
  Giliai atsidusęs pakeliu akis, bandydamas įsiskverbti į žydrą skaistumą, besiskverbiančią pro tirštą medžių lapiją. Malda, sunkiais, betonu kaustytais, žingsniais, gal netgi šliaužiančiai skverbiasi iš mano gelmių, skverbiasi atodūsiu... Nuleidžiu akis ir nustembu. Buvęs pilko smėlio takelis atgyja šiltais auksiniais tonais ir vos juntamom, vietoj nenustygstančiom, lapų šešėlių dėmėm. Imu stebėti šį niekuomet jau gal būt nepasikartosiantį šokį. Nepastebimai, švelniai, lėtai, bet užtikrintai imu jausti nesuprantamus kerus. Jie kažkaip saldžiai skverbiasi į mano esybę. Žvilgsniu imu slysti per tyrą, jauną žolę. Pakeliu akis aukščiau ir jomis apkabinu kiek tolėliau besiraitančius medžių kamienus. Jų rytinio rusvumo tonai, su vis dar giliais šešėlių įspaudais, pradeda pasakoti man istorijas. Susivokęs, kad tos istorijos man vienam, paskubomis atidengiu visus, kiek tik galiu, sielos indus ir kitokias jos ertmes. Pilkite, liekite į mano vargo, pykčio ir apmaudo išgraužtas, išsausintas puodynes viską, ką tik galite. Aš įdėmiai seku kiekvieną jūsų šešėlio krustelėjimą, spalvos dvelktelėjimą, šviesos žybtelėjimą. Tarsi pritardamas  vėjas, savo plačiais, raumeningais, gerai išlavintais delnais, jautriai prineša link manęs šią nepakartojamą ryto pasaką. Jis pildo ir pildo mano perdžiūvusią sielą...
  Mane aplanko stiprus noras piešti, tapyti  šį dar taip neseniai buvusį toli nuo manęs ir visai nesuprantamą pasaulį. Taip ir padarau. Imu savo žvilgsniu, tarsi paties švelniausio žvėrelio kailio teptuku, liestis prie rusvųjų kamienų, jų lengvai besigarbanojančių šakų, aksominių ir tamsiai smaragdinių lapų. Toliau, atsargiai, bijodamas sužeisti man sekamą bežodę pasaką, slenku žemyn į vis dar miegančias paunksmes. Jos dvelkia tokia gaivia paslaptimi, kuri mano akyse ne sensta, bet jaunėja. Imu piešti labai paslaptingą gilių šešėlių draugę. Tai pernykštės, nusausintos ir vėl eiles kartų permerktos, žolės kupetėlė. Stebiuosi, kad ji taip vietoje ir taip tinka, Jos pasakojimas įdomus pasiklausyti, kaip ne tik savo žaluma džiuginusios, bet ir vargelius pergyvenusios. Jai nutilus, imu lieti savo atgyjančių jausmų akvarelę per nerūpestingųjų pienių pievelę. Aukso, šiltai žalių tonų ir pūko spalva pulsuojanti, ji taip pat, truputį drovėdamasi, skuba sutikti mane ir pripildyti šviežiu, niekieno neragautu pienių medaus skoniu. Jos istorijas galima pavadinti  etiudais, tačiau jie tarsi jaunas vynas, gydantis mano sielą. O jeigu mėginčiau įsiklausyti į kiekvieną žiedą, kiekvieną įsimaišiusios smilgos stiebo palinkimą, tarsi nuoširdų, nekaltą palinkėjimą, ar užtektų man tuomet gyvenimo? Jau vien užrašyti vieno vienintelio netoliese, raukšle besiraitančio, gluosnio regėtas istorijas, man neužtektų nei rašalo, nei popieriaus lapų, nei galbūt dienų po šia saule...
  Apsidairau. Šis, nors ir neilgai trukęs, mano stebuklas ima sklaidytis. Parkas kitaip atgyja, pildosi jau galbūt kitais klausytojais ar tiesiog praeiviais. Pastebiu link manęs artėjančią senyvą damą su šuneliu. Jos melsvos suknelės kraštai tik vėjo dėka nesiekia smėlėto takelio. Mūsų žvilgsniai susitinka ir išgirstu malonų rytinį pasisveikinimą. Ji dar paklausia, kodėl aš tarp medžių ir nesidžiaugiu saulės šiluma. Nusišypsau, nes suprantu, kad jau galiu eiti. Eiti ir nešti kitiems ne skaudžią, vargingą tuštumą, bet kažką pasakiško, nekasdieniško, kuo praturtėjau šioje, besiraukšlėjančių kamienų, paunksmėje...