Apie drugelį ir gerumą

Blogis pasaulyje beveik visada kyla iš nežinojimo, o geri norai gali pridaryti tiek pat žalos, kiek ir pikta valia, jei nėra išmanymo. (A. Kamiu)

Šį ryt sėdėjau prie ežero ant seno kelmo, ežeras tykiai tekėjo, aplink žydėjo obelys ir taip kvepėjo, kad net nosį kuteno. Tų obelų žiedai atrodė kitokie nei visad, tokie pavargę, nuliūdę lyg lauktų savo eilės kariuomenėj, kurį turį nušauti ir paukščiai kažkaip keistai ulbavo taip elegiškai, lyg nujausdami, kad šiandien miškan ateis  medžiotojai su ragais iš kurių sklinda klampus garsai . Dangus niaukėsi, vėjas ėmė skabyti obelų žiedus, tokie balsvi žiedai dengia mano nuogus pečius  pagalvojau - kokia trapi tą gamta! Ir žvilgtelėjau dangop mano akys grįždamos atgal sustojo virš obels šakos  ant kurios kabojo kokonas. Ilgai ir atidžiai stebėjau kaip jame kažkas krutėjo, supratau, kad tai drugelis, kuris niekaip negali įkvėpti gyvenimo tuomet mano vaizduotėje iškilo vaiko atėjimas į pasaulį, kuris taip stiebiasi įkvėpęs pirmą kartą oro surikti. Priglaustas kūdikis prie motinos krūtinės – nurimsta.
Išblėsus vaizdui aš negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo vienišo kokono, kuris buvo per silpnas pats išsiristi. Netoliese nieko nebuvo tik  kitoje ežero pusėje vaikai plukdę  popierinius laivelius. Jie krykštavo džiaugsmu ir pagalvojau gal ir aš galiu padėti drugeliui skristi, džiaugtis kaip motinos padėjo tiems vaikams išvysti saulę, suteikė galimybę žaisti tomis mažomis rankutėmis. Tuomet  priėjau prie šakos ant kurios  tarsi nutįsusios voratinklio gijos vos vos laikėsi kokonas . Pačiupinėjau jį švelniai atrodė toks gležnus, todėl nusprendžiau jam padėti. Išsitraukiau iš kišenės peiliuką ir atsargiai  pravėriau kokoną . Drugelis krito žemėn. Apsidžiaugiau, kokie gražus  oranžiniai drugelio sparnai kampučiuose juodi trikampėliai ir žali rombai. Maniau drugelis  sustiprės pakils ir skris į aukštį, o jis tik šliaužia taip lėtai, negalėjo judinti sparnų, nes per anksti drugelis išvydo gyvenimą ir taip nepateko kraujo į sparnus. Atleisk, Drugeli .