„Būti ar nebūti...Lietuvoj ?“ ir „Kalambūras“ (du juodraščiai)

Būti ar nebūti... Lietuvoj?

„Būti ar nebūti? „ W. Šekspyro protagonistro frazė ilgus šimtmečius buvo beletristinio kūrinio gerbėjų nuolat prisimenamas akcentas. Šiandieną, kai gyvename, kukliai tariant, egzistencializmo paribiuose, ši frazė įgauna naują reikšmę. Žmonių aplinka ir visa Lietuvos žmogų masė evakuojasi iš šalies ir palieka vis daugiau mąslaus buvimo likusiesiems. Ačiū gamtai, kad dovanoja mums šiltas ir saulėtas dienas, nes beprotystė ir chaotiškumas ateitu kur kas greičiau. Ši šnabždanti masė nuolat prikelia skausmingus narcistiškai nacionalistiškai gyvenančių konvulsijos priepuolius ir traukia per dantį mylinčius savo kraštą ir gimtinę. Atpirkimo ožių ieškoma visur. Skausmas malšinamas kūrybingiausiais vaistais. Kova, ryžtas kovoti, tai vienintelis kas liko tikra mums visiems. Kova prieš pedofilus, kova prieš oligarchus, kova prieš benzino kainas, kova už išlikimą, kova už laisvę ir taip toliau... Tik kova yra tikra, o priešai dažniausiai susigalvoti.
            Absurdiška, bet išties, Lietuva - „drąsi“ šalis, nes per amžių amžius kardu kirto įvairiausius savo priešus.
Šiandieną nepasikeitė niekas, net ginklai išliko tie patys. Krauju ir menama tautiškumo dvasia grindžiamas šis smėlėtas kelias į saulės šviesą tunelio gale. Žingsnis po žingsnio einama pirmyn, nors daugeliu atveju tai primena žvirblio skrydį prieš vėją. Emigracijos banga pasėja lietuvio sėklą po platųjį pasaulį ir kas žino, galbūt po daugelio metų, mūsų provaikiai atras giminystės ryšius tarp didžiųjų valstybių vadovų ar įžymybių ir dar labiau didžiuosis savo vardu. „karalienės tėvas buvo lietuvis“- iškilmingai pareikš ateities Lituanas.

--------------------------------------------------- 

Kalambūras

Beprotystė- tai nesugebėjimas savo minčių perduoti kitiems. Bepročiai ir pavergtieji nemoka pasinaudoti žodžio privalumais ir slepiasi už tylos arba svetimos minties. Mintis tai galia, o troškimai ir aistra - pasinaudoti ja motyvas . Akstinas ne visuomet tapatus kūrybai ir atradimams. Atradimams, kaip naujo pasaulio ir neregėtų plotmių durims. Duris, kurias mums atverti padeda mūsuose esantys raktai ne visad išveda į šviesą, tačiau, derėtų nepamiršti, jog tai gali būti garsai, kvapai, lytėjimas, sapnai, svajonės ar nuojauta. Pojūčiai, kuriais mus apdovanojo gamta ir visa turinti kosmoso tvarka.                             
            Taisyklės, kurių žmogus nekūrė, instrukcija, kurios neprimetė sugalvotasis dievas. Tačiau tos pačios taisyklės pakinkytos pikto žmogaus, veda į holokaustą į masinius genocidus ar tiesiog stato šaltus beprotnamius. Namus, kurių grotos nėra vien tik betoninės sienos, bet ir žmonių mintys bei tie patys pojūčiai. Pojūčiai, kurie išvirsta į neapykantą, pojūčiai, kuriais ne sunku manipuliuoti. Tai darantys lėlininkai tik ir laukia, naujų virvučių - naujų pliušinių ir medinių spektaklio veikėjų. Personažų ir įvairių legendomis virstančių pasakojimų protagonistų. Kėdžių, nuo kurių visuomenė ropščiasi link kilpos pasismaugti. Vaivorykščių, kurių pavargusi daltoniška tauta spjaudydamasi atsisako. Ir taip toliau ir panašiai, mano laisvieji draugai, laisvės vergai. Jūsų žodžiais - įsikibę dantimis ir kalenantys jais net karščiausią vasarą, tokie pat ligoniai, kaip ir tie, kurie šaukia netiesą arba tyli melą. Mazochistai, sadistai, iškrypėliai ir „nuopisos“ per amžių amžius buvo gydomi. Gydomi, kaip tik žmogaus kūrybingumas (o tai irgi menas) į veiksmą slapčiausius žiaurumus išgimdė . Šie menininkai ir yra civilizacijos variklis. Šie mažieji mengelės, kameronai ir dievo moralės prostitutai gimsta kiekvienoje kartoje... bet liaudis juos myli. Myli bijodami, myli tylėdami ir mylėdamiesi, kaifuodami. Ir tik išgirdę save tyruose, prieš į nugarą gaunant švino bučinį, susimastoma - kur gi buvo ta riba, kurioje dar mielai sugrįžčiau pabūti .
Čia ir paminu visus vaikiškai įžūlius principus bei mielai sutinku valgyti pienišką grikių sriubą, kalafijorus ir skrudintus artišokus - sako gražūs žmonės, plačiosios visuomenės šustraujantys veikėjai. Sutinku būti perprogramuotas ir išspjautas į pasaulį, kaip naujas tabula rasa. Nes mane, po velniu, ši visuomenė nepelnytai gydo ugnimi, skandinimu, žalojimu ir išties tyra iškrypėliška meile. Bet vis tiek šauksiu, jog tikroji savižudiškos tautos tiesa yra nekęsti mylinčių, nes kaip suprantu, dažnas pats nesuvokia, jog meilė tai siaubingas užkratas ir reikalauja švęsto vandens terapijos seansų.                     
                  Gydimas šoku, tai daugiau nei teoriniai sapaliojimai ar slapta įgyvendinamos doktrinos. Tai kur kas labiau groteskiška nei tylėjimas. Tai kur kas labiau beprotiška nei pati beprotystė. Tad po galais - kur šioj žmonių planetoj ar barbarų pagoniško tikėjimo tautoj pasibaigia tyla ir svetimos mintys?