Nevėžio slėnis

Ką mena upės vanduo, aptingęs
nuo debesų, atsispindinčių vandens veidrodyje,
retkarčiais sudrumsčiamame šoktelėjusios žuvies
ar žiogo čirškimo?

Čia, kur karai ir režimai norėjo sukurti naują pasaulį,
kur valia viešpatauti ir masių lygybės principas
rungėsi dėl nugalėtojo vainiko. Šioje vietovėje,
kur viena išmintinga siela pasirinko Žemės gyventojo
kūną, kurio likimas matavo kontinentų sąžinę
ir vandenynų plotį, tačiau kai šio parko krūmyne
jis rado pirmąjį strazdo lizdą, turbūt dar nė
nenutuokė, ką teks patirti suaugus.

Jis išsinešė šį švelnų pasaulį kartu su savim,
sugėrė jo pievų ramybę ir miškų paslaptis,
kad paskui šią patirtį paverstų knygomis,
kurias aš tame pačiame jo jaunystės mieste
skaičiau naktimis stebėdamasis autoriaus
ištikimybe sau ir nemeluojančio paprastumo drąsa.

Greičiausiai mes ateiname į šį keistą pasaulį,
kad paliudytume surastus daiktus ir sutiktus
žmones, kad prisiektume ištikimybę jiems
ir sau ir, žinoma, kad patirtume savąjį likimą,
kurį viena išmintinga žmogaus siela su savimi
pasitikinčiu jautrumu išgėrė iki dugno, nustebusi,
kad sunkiausia šiame pasaulyje yra išlikti savimi
ir liudyti savąją tiesą, nesibijant, ką pamanys kiti.