Nematomas stebukladarys su gitara

Tą tamsią naktį Kristina viena išėjo iš namų, užtrenkė duris ir sėdo ant dviračio. Ji važiavo į tamsą, į nežinią. Mynė ilgai, iš visų jėgų, o skruostais nepaliaujamai tekėjo karčios širdgėlos ašaros. Jai buvo skaudu dėl visko: dėl vienatvės, dėl jausmų, dėl neišsipildžiusių svajonių, dėl visko, kas supo ją. Kristinai rodėsi, kad niekas niekada jos nesuprato ir nesupras, kad ji niekam nereikalinga, ir tik be reikalo maišosi visiems po kojomis...
Prabėgo daugiau nei valanda ir mergina pradėjo atsitokėti. Apsižvalgiusi pastebėjo esanti giliai miške, suprato jog nuklydo apie 10 - 20 km. nuo namų. Ji dar galėjo grįžt, tačiau pasuko pirmu pasitaikiusiu miško keliuku. Po truputį ėmė lėtinti tempą, pastebėjo ją iš dangaus stebintį apskritą, blyškų mėnulio veidą, tamsų mišką, stūksantį aplink tarsi neperregima siena... Kristina privažiavo proskyną, sustojo, nulipo nuo dviračio, apsidairė. Iš tos vietos į tamsą šakojosi daug kelių. Kuri pasirinkt? "Rytas protingesnis už vakarą" pagalvojo mergina ir nusprendė apsistoti čia.
Apsigraibiusi kišenes atrado, nežinia kaip ten atsidūrusią, degtukų dėžutę. Susikūrusi laužą Kristina atsisėdo ir įsistebeilijo į jį. Besiplaikstantys ugnies liežuviai šoko kažkokį žmonėms nesuprantamą šokį, dangun kylantys žiežirbų spiečiai panašėjo i žvaigždes. Kristiną šis reginys užbūrė. Ji žiūrėjo, negalėdama atplėšt akių. Kažkur tolumoje vaiduokliškai nusikvatojo apuokas, tamsa, padengusi viską aplink, buvo neperregima ir baisi, tiesa, ją truputį praplešė laužo šviesa, tačiau už to rato buvo dar juodžiau. O Kristina vis sėdėjo ir žiūrėjo į pradedantį blėsti laužą. Ji paėmė viena ranka truputį žabarų ir užmetė ant laužo, kuris pastvėrė šį mažą maisto davinį ir dar labiau nušvito.
Nežinia kiek prabėgo laiko, kol Kristina išgirdo švelnius gitaros garsus ir žingsnius, kurie vis artėjo. Mergina pamanė jog sapnuoja, tačiau šis sapnas buvo toks nuostabus... Ji nejudėjo, nenorėdama pabusti, tik sėdėjo ir žiūrėjo į ugnies plyksnius, kurie šoko pagal tą melodiją, kurią išgavo nematomo muzikanto pirštai, virpindami gitaros stygas. Stebukladarys su gitara sustojo, bet muzika netilo. Kristina klausėsi šios užburtos melodijos ir tarsi rado joje atsakymus į visus klausimus, kamavusius ją.
Gitaros akordai skambėjo gerą pusvalandį, kuomet Kristina sumanė atsisukti ir pasižiūrėti kas čia groja. Vos tik ji sujudėjo garsai nutilo, nepažįstamasis dingo, o ji vėl liko vienui viena, prie bebaigiančio išblėsti laužo...
Kristinos skruostais vėl pasipylė ašaros. Tačiau tai buvo nebe skausmo, o džiaugsmo, palengvėjimo ašaros. Nematomas stebukladarys su gitara išgydė ją nuo skausmo, padėjo suprast kad ji ne viena...
Ir niekad Kristina nesužinojo, kas buvo tas muzikantas, o gal išvis tai buvo tik sapnas... Jai tai nebuvo svarbu. Ji liko amžinai dėkinga nematomam stebukladariui su gitara...