Aš skaitau K.M Čiurlionį .Liūdesys .( tesinys)

Sulapojo mano liūdesys dideliais, vešliais ir sodriais žaliais lapais, uždengdamas mane nuo pašalinių žvilgsnių, nuo manęs paties. Jis taip ilgai tūnojo mano viduje, mano širdyje, mano mintyse... Didelis, pilkas ir slegiantis, šaukiantis vienatvę mano liūdesys...
Diena iš dienos ta pati pilkuma, tas pats laiko tekėjimas, tos pačios mintys ir darbai... Jis tūno manyje, pasislėpęs mano sieloje, širdyje, mano kiekvienoje kūno ląstelėje. Jis toks nykus, nei vieno saulės spindulėlio, nei vieno vėjo gūsio, šnarančio mano sielos medžio lapuose, nepraskrenda nei vienas paukštelis, nežiba mano nakties skliaute nei viena žvaigždelė... Tas džiaugsmas ir laimė, lydėjęs mane dabar jau praeitą mano kelio laiką, paliko mano namus, mano širdį... Ir tie šviesūs jausmai šaukia ilgesį ... Sėdžiu ir žiūriu į savo buvusį šviesų, kupiną meilės ir svajonių laiką... Prieblanda supa mane, apglėbdama, apgaubdama ir sūpuodama ... Aš girdžiu jos tylią ir liūdną lopšinę... Tai mano laikas...
Mane visą apgaubia liūdna spalva ir begalinis ilgesys šviesios, skaisčios saulės, žydro dangaus ir žydinčių mano pievoje gėlių... Bet aš jau nebeturiu ir savo pievos...
Priešais mano akis  tykus, ramus saulėlydis. Liko ten, kažkur kitoje mano kelio pusėje, šviesi, laiminga jaunystė, mano svajonės, mano juokas ir tavo mielos akys... Niekas jau nepasikartos, nesugrįš tos saldžios akimirkos... Ant mūsų laimės suvešėjo tie dideli, žali liūdesio lapai, apgaubę mūsų jaunystės prieplauką, viską, kas miela ir taip brangu mūsų širdžiai... Viskas dingo negrįžtamai...
Kažkur ten, toli, verda gyvenimas, kyla į dangų statomos svajonių pilys. Žmonės myli vienas kitą, kuria, svajoja ir džiaugiasi gyvenimu. Tai lyg visai kita šalis, kitas pasaulis...
Atrodo, kad čia ir baigiasi mano kelias, su besileidžiančia saule, su tirštėjančia prieblanda ir išskrendančiais paukščiais...
Skrisdami jie ilgesingai klykia, šaukia paskui save atsilikusius ar dar norinčius prie jų prisijungti... Į pietus... Į pietus... Į pasakų ir svajonių šalį, kur viskas žydi, švyti, skamba ir dainuoja, kur lengvas, išdykęs vėjelis kedena tavo šilkinius plaukus, suvelia, sujaukia ir sukelia pilną sumaištį pavasario gaivūs kvapai, kur meile persisunkęs dangus, oras, medžiai, žmonės ir gėlės...
Jau leidžiasi mano saulė, apgaubdama liūdesiu ir ramybe mano sielą ir kūną, apsupdama mane tiršta migla, uždengdama mano pavargusias akis ir mano sužvarbusią širdį... Jau niekada nebebūsiu tokia laiminga, jau niekada nešviesiu kaip saulė ir nebešildysiu savo šventą žemės lopinėlį, kuriame gyvenau aš, kur kerojo mano svajonės ir viltys...
Prabėgo laikas nesugrįžtamai, liko tik balzganas saulėlydis, liūdesys ir sutaikyta ramybė, tuštuma širdyje ir begalinis ilgesys... Dar praeis kuris laikas ir viskas ištirps jame, šaltame, balzganame liūdesyje, išnyks paskutiniai saulės spindulėliai ir ateis naktis... Niūri, tamsi, šalta ir vieniša...
Taip greit viskas baigiasi... Laikas bėga, nekreipdamas jokio dėmesio nei į tavo, nei į kitų prašymus, jis eina savo keliu, kažką pasiimdamas su savimi ir nusinešdamas tolyn, kažką išmesdamas į šoną nuo savo kelio... Jis bėga... Ir trumpėja tavo laikas, kas kartą artindamas prie tau atžymėtos ribos ... Viskas baigiasi... Baigiasi viskas...