Apie tris sustojusius laikrodžius

Jie buvo trys. Ir jie buvo broliai. Išdidus, išdidesnis ir išdidžiausias – priklausomai nuo amžiaus. Vyresnysis nemėgo žiūrėti į akis, vidurinysis nenorėjo skaityti, o jaunesnysis nemėgo būti priklausomas.
Vyresnysis kažkada žiūrėdavo į akis lygiai kaip vidurinysis brolis skaitydavo, o jaunesnysis būdavo prieraišus.


Būtasis dažninis laikas užleido vietą esamajam.


Jie yra broliai. Vyresnysis, vidurinysis ir jauniausias. Šių brolių išdidumas liko būtajame kartiniame laike, nes išdidūs jie buvo tik kartą. Vieną nelemtą kartą.


Snigo jau trečia diena ir miesto gatvėse dūko vaikai šlapiomis pirštinėmis. Patežę šaligatviai klampino kažkur skubančius žmones. Visą dieną skambėję bažnyčios varpai nutilo ir oras padvelkė Kalėdomis.
Vyresnysis Brolis lūkuriavo prie centrinės miesto aikštės. Nusiėmęs kepurę, prie jo priėjo senas elgeta. Išmaldos prašymas buvo atmestas. Kaip atsainiai paspiriama gailiai kniaukianti benamė katė, taip atsainiai Vyresnysis Brolis pažvelgė į ligos šešėlį ant elgetos veido.
Vidurinysis Brolis važiavo link centrinės miesto aikštės. Jis žvelgė į kelią, į vitrinas, į kažkur skubančius žmones, klupinėjančius šlapiame sniege. Tik jis nežvelgė į jam mojuojančius statybininkus, montavusius geležinį karkasą Kalėdiniam vaidinimui. Ne, jis nežvelgė į greitį ribojančius kelio ženklus, į atsipalaidavusį karkasą, nežmonišku greičiu artėjantį link priekinio mašinos stiklo. Kai Brolis žvilgtelėjo, jau buvo per vėlu skaityti kelio ženklus ar stabdyti. O staigus posūkis į kairę bemat sustabdė gatve ėjusio žmogaus širdį.
Jaunesnysis Brolis kabino paveikslą svetainėje. Laukimas jį vargino. Be penkių minučių septintą pagaliau suskambo žingsniai koridoriuje ir pasirodė Draugė. Jo Mylima Draugė. Naujiena iš jos lūpų Brolį pribloškė. Vaikas tokiu metu jam buvo daugiau nei mirties nuosprendis. Jis norėjo gyventi nerūpestingai dar bent porą metų. O vaiko buvimas vienareikšmiškai bylojo apie priklausomybę. Apšaukta, Mylima ir Mylinti Draugė nuskubo taisyti padėties.



Tą vakarą, pusę aštuonių, sustojo trys laikrodžiai. Senasis elgeta nebenuėjo į savo pašiūrę. Sušalusį jį rado čia pat, centrinėje gatvėje. Šalimais gulinti kepurė buvo tuščia. Diagnozuodamas mirtį, Vyresnysis Brolis nežiūrėjo seselei į akis. Nežiūrėjo ir niekam kitam. Tą vakarą jis barstė pinigus parke – nežiūrėjo į akis, tik į tuščius delnus ir žemę.
Kalėdinis vaidinimas prasidėjo be vieno iš pagrindinių aktorių. Gatve ėjęs žmogus nepasiekė kelionės tikslo. O Vidurinysis Brolis tą vakarą visai nenorėjo skaityti. Jis nenorėjo skaityti jam surašytų kaltinimų, nenorėjo skaityti parodymų. Tą vakarą jis neskaitė nieko, tik žvelgė pro grotas į mažą langelį, kuriame atsispindėjo Kalėdinės eglutės šviesos.
Mylima ir Mylinti Draugė tą vakarą sužinojo, jog niekada nebesulauks vaikų. Jaunesnysis Brolis suprato nebenorįs prisirišti prie žmonių. Tą vakarą jis tik vaikščiojo miesto gatvėmis, ilgesingai žvelgdamas į sniege dūkstančio jaunimo siluetus.

Tą vakarą sustoję laikrodžiai buvo trys. Vieną iš jų sustabdė Vyresnysis, kitą – Vidurinysis, o trečią – Jauniausias Brolis.

Jie tebėra Broliai. Tik jie vieni. Vyresnysis Brolis keliauja ten, kur labiausiai reikia jo pagalbos. Vidurinysis Brolis tebežvelgia į mažą langelį pro grotas. O Jauniausias Brolis meldžiasi. Laukimas jų nebevargina. Jie skaičiuoja sekundes jau ištisą amžinybę.

Galbūt jie svajoja sustabdyti dar tris laikrodžius. Šįkart – sąmoningai. Tačiau, jausdami skolą, bando, arba dar tik bandys gyventi ją atiduodami.


Laikas nemėgsta sustoti.