Nesuprastas

-Ar galite gauti viską, neturėdamas nieko savyje?
-O ar Tu gali tikėti viskuo, ką sakai ir ką Tau visi sako?
-Nenukreipinėkite temos. Dabar viskas sukasi tik apie Jus (trumpa, nejauki tyla). Ar tikite pilnavertiška savo esybe čia?
-Ne, bet tikiu, kad galiu Tau kažką duoti. Tai, ko niekada nematei ir nejautei. Ko visą laiką trūko.
-O ką galite duoti pats sau?
-Kas čia per klausimas (Įpykęs. Atrodo, tuoj atsistos ir išeis iš patalpos)? Aš galiu gauti viską, ko noriu. Bet tokie kaip tu man trukdote!
-Nusiraminkite... Mes apie jus NIEKO nežinome.
-O ar jums būtinai reikia ką nors sužinoti?
-Jei taip bendrausime-nieko nepasieksim.
-Ką norėjau-jau pasiekiau. Taigi nematau reikalo disputuoti. Tai, kas yra mano viduje noriu pasilikti sau.
-Aš irgi daug ko noriu (persisveria per stalą). Jūs privalote!
-Tu ne mano Dievas.
-Aš Jūsų psichologas.
  Kurį laiką mažame kambarėlyje buvo visiškai tylu. Abu vyrai žiūrėjo kits į kitą ir karštlygiškai mąstė. Tvyrojo įtampa.
-Kadaise buvau siuvėjas (galiausiai vienas jų prabilo).
-Puiki pradžia! Tęskite.
-O dabar-bedarbis psichopatas.
-Kas Jūs dabar-nuspręsiu aš. Mane domina praeities įvykiai.
-Na, tuo atveju prieš ketverius metus susilaužiau raktikaulį. Turėjau dėl to daug problemų darbe. O štai praeitą žiemą paslydau ant šaligatvio ir skaudžiai susimušiau kelį. Kad žinotumėte kokia mėlynė...
-Suprantu (jo akivaisdžiai tai nedomino). O jei papasakotumėte apie tai, ką mąstėte, jautėte pastaraisiais metais?
-Neseniai mirė mano vėžlys Tomas. Jis priklausė prosenelei. Išgyveno apie šimtą su puse metų. Deja, tikslaus jo amžiaus niekas neprisimena.
-O kaip reagavote į Tomo mirtį?
-Tiesą sakant, labai nepergyvenau... Jam jau seniai buvo laikas.
-Tai Jūs neliūdite dėl vėžlio mirties?
-Visiškai ne.
-Kiek metų jis augo Jūsų namuose?
-Ko gero apie dvidešimt. Gal truputį ilgiau.
-O kiek kartų į dieną maitinote savo augintinį?
-Šis klausimas tikrai susijęs su mano psichika?
-Tiesą sakant, ne.
-Tuomet gal jau galiu eiti?
-Ne. Mes dar nebaigėme pokalbio.
-Aš jau norėčiau grįžti namo. Pavargau.
-Tęskime. Ar Jūs suprantate dabartinę savo padėtį? Juk namai, kuriuose gyvenote-sudegė.
-Kiek kartų galiu visiems kartoti, kad jie nesudegė (ramiu balsu)? Vakare tiesiog užsidegiau žvakę. Sėdėjau ir žiūrėjau į besiplaikstančią jos liepsną, kol namo durų neišlaužė tie keisti žmonės su oro balionais ant nugarų ir manęs neišnešė.
-Namas skendėjo liepsnose...
-Susimildamas! Tai tik žvakė.
-Bet Jūs praradote sąmonę.
-Aš visą laiką žiūrėjau į liepsnelę. Nė akimirkos nebuvau atsijungęs, tikrai... Ar jau galiu važiuoti namo?
-Jūs nesuprantate...
-Tai tu nesupranti! Kodėl mane čia laikai?! Per tave praradau darbą, niekše (jis vis labiau niršo).
-Jums reikia nusiraminti... Nekenkite pats sau.
-O ką man padarysite? Vėl apvilksit tramdomaisiais ar pasielgsit paprasčiau-prišersite vaistų?
-Na va, Jūs viską ir taip puikiai žinote. Elkimės kaip padorūs žmonės ir nereikės imtis papildomų priemonių.
-Jūs teisus. Reikia nurimti. Vienas, du, trys...
-Išgerkite šią tabletę. Greičiau nurimsite. Nereikės skaičiuoti iki šimto, kad pajustumėte dvasinę ramybę.
-Galima vandens? (Jo rankos vis dar drebėjo nuo susijaudinimo)
-Žinoma. Štai.
  Nepraėjus nė porai minučių jo akys jau buvo apsiblaususios nuo raminamųjų ir tęsti pokalbį jau buvo nebeįmanoma. Viskas vėl pasibaigė taip pat.
-Sesele, prašau pakviesti pora vyrų, kad išneštų mano pacientą iš kabineto.
-Ar vėl teko imtis kardinalių priemonių?
-Ne. Šykart pats išgėrė tabletę.
-Šiokia tokia pažanga!
-Nemanau. Atsisakau jo. Nieko nebus. Jis-užsispyręs ožys, kuris net nebando įsiklausyti į mano žodžius. Tokiam žmogui aš negaliu padėti.
-Tai pritaikyti tą patį gydimą, kaip ir visiems kitiems?
-Kitos išeities nematau.
  Taip ir patekau į psichiatrinę ligoninę. Jie nesuprato manęs, o gal tiesiog nenorėjo suprasti. Neišleidžia namo, laiko prievarta, šeria slopinamaisiais vaistais. Ir visa tai tik todėl, kad kažkas paprasčiausiai nenori suprasti mano tiesos! O ji išties įdomi...