Neramumai

Išskleidus sparnus
aš šaukiuos lietų
dangaus debesies šokį
ir vaiko miegą.
Išskleidus sparnus
noriu bėgt paskui vėją
sulig aitvaru kilt
ir pavirsti į gėlę-
dangaus gėlę
kvepiančią meile.
Švelniais žiedlapiais
snigčiau į žemę
Tau ant skruostų, ant lūpų, blakstienų...
Tyliai tirpčiau iš laimės
ir plasnočiau drugeliais
Tavo pilve.