Mhm... Ir dar truputis degtukų.

Buvo kadaise planeta, gal šiek tiek nykesnė už kitas, bet tai nėra svarbu. Aš kalbėsiu greičiau, nes suvokimo siūlas labai plonas, sakau tau, kuris manęs klauso. Ant tos planetos žemės vaikščiojo žmogus, vienas, nes jis vienas ten tik ir tebuvo. Ir viskas čia buvo jo, nors planeta buvo tuščia, atviram kosmose. Jis vaikščiojo aplink tą nykią žemę ir matavo erdves, savo dideliais auliniais batais. Jis nešiojo lietpaltį, nors niekada čia nelydavo. Ir nepasakysi nieko, toje planetoje tikrai nebuvo šalta, bet aną mūsų draugą krėsdavo šaltis gan dažnai, o jis ėjo. Matavo savo sunkiais batais visą erdvę, užkasęs visus savo matininko instrumentus po žemėm lėtai suko ratus, apeidavo vienasyk ir eidavo antrą. Užkasė, nes jam jų nebereikėjo, instrumentai šitos žemės nepergudravo, o jis tikėjos vienas pats nunarinęs galvą, dvejodamas, išliktamas ramus, bet viduje degdamas, prakaituodamas ieškojo. Žinau, jis niekada pats nežinojo ko ieško, o gal ir žinojo, tik visą tai buvo jo kišenėj. Jis galėjo pasakyti kas bus rytoj ar po kelių dienų, po šimto metų ar kai nieko nebebus, jis netgi žinojo kaip ten kvepės ir kiek ten vandens. Jis turėjo viską užsirašęs ir įsidėjęs kišenėn, sužinojęs be instrumentų pagalbos, tiesiog. Bet jis ėjo toliau, apsimetė nieko nežinąs ir suko ratus, vėl iš naujo ieškodamas. Nes pas mus, klausyk, pas mus yra priimta vargti dėl to, ko tu visad laukei. Kaip sykis, keista labai, kad anas net nevargo, tik ejo ratais ir skirstė. Konkretu, forma, būsena, forma, tėkmė. Surasdavo vieną, prarasdavo kitą ir vėl viską pamesdavo. Kalbėdavo garsiai, nes nieko nebegalėdavo sukontroliuoti savo galvoje, o taip, žinai, ji buvo sunki, sunkesnė nei manai tu, rodos ji jį tik ir vedžiojo, o kojos vizgindavo paskui, ar net šliaušdavo. Ir jis žinojo, kad jis neras nieko, nes viską žino ir nieko nežino. Jis kapstė ir kapstė nieko neiškapstydamas, giliai. Jis kalbėdavo kažkam tik ne mums ir ne man, kažkokiam fantomui, jis jam pritardavo, o anas pritardavo kitam. Eidavo, sustodavo, po to vėl eidavo, strykteldavo ir staiga susmukdavo. Nieko, būdavo tuščia ir nyku, pats net kartais sukaukdavo, kad neužmigtų. Sakė užmigs, bus blogai, o norėjos. Kalbėjo, kitose planetose daug tokių, žinančių kas yra norma, o jis buvo vienas. Vienintelis sukūręs savają apskritą, tuščią, bet niekeno, tik jo vieno paliestą planetą. O ta nuseno, sukniubo, subliuško nuo jo sunkių žingsnių, nuo jo sunkių batų. Planetoje radosi duobės, o vaikštantysis į jas pradėjo kristi, kartais įkritęs nebeišlipdavo, užmigdavo. Po to atsikėlęs kaltino save, nes kai miegi nešalta ir dėmės po akimis nyksta. O jis buvo jaunas, netgi per mažas, bet vidujai senas, kaip kitos planetos. Po senatvės seka mirtis, o jis vis kartojo: forma, erdvė, erdvė forma. Skaičiavo ant pirštų, garsiai kalbėjo ir nieko. Susmuko ir pametė. Suseno, pamiršo savo kelią, kuriuo ėjo kasdien, kiekvieną dieną, nesustodamas. Tapęs palydovu, kosmoso dalimi, o gal net jo menamu kūrėju - pamiršo, sustojo… Tada jam nebeliko nieko, kaip pažvelgti į kitas planetas, nors iš aukšto, atsargiai, bet pamatyti kažką. O gal atjaunėjo? Pažiūrėjo. Rado. Kosmosas, visa, degtukai, detalė, mhm…