Mėgdavo ji sėdėti ant lieptelio, savo baltas kojas įmerkusi į vėsų ežero vandenį. Mėgo žiūrėti, kaip šviesos atspindžiai nudažydavo jos ilgus plaukus gintarine spalva. Mėgdavo lakstyti po nešienautas žydinčias pievas, gaudyti boružes ir, pakėlus jas ant savo delno aukštai aukštai, laukti, kol jos, išskleidę savo taškuotus sparnus, pakils į dangų.
Bet laikas supynė jos palaidus plaukus į storą kasą, apavė baltas kojas batais, uždraudė gaudyti boružes, o ilgainiui atėmė ir visus atsiminimus apie kvepiančias pievas.