Anatema*

o būna kartais
per tiršta ir vėjui
iš sapno 
       pakilt

skrosdamas dangų
sparną mat užlūžta ir
žemėn
     vinim

saulėkaitoje kur
kvapas nupjautas žolės
guli
      ir Tu –

pramanas su manim
ramybės  tavo sielai
vėjau
   ramybės

atvertos durys
o nežinai ką daryti 
turi įeiti
      ar jau išeit

dugne spalvotam
žydinčias akis tavo
pasitikti 
       eimi…

 

 

*Anatema (gr. Ανάθεμα - atskyrimas, pašalinimas)