...

Sapnai išsilieja tikrove
Kaip neišvengiamas ruduo.
Vaitoja upėm neapykanta,
Palengva  nusidėvėdama
Į trupančias tarp dienos ir nakties
Laiko smiltis.
Keroja tuštuma ieškojimų
Ir merkias primityvios tiesos.

Suvaidinto gyvenimo skonis,
Primenantis raudas be ašarų,
Neglosto išrankios amžinybės,
Tik lėtai nuodija prasmę.
Skausmas,
Kuris yra mano forma ir turinys,
Tėra vienintelis gyvas,
Apčiuopiamas pirštais, jausmas.