kodėl čia taip tamsu?

Tamsu. Kodėl čia taip tamsu?!
Gerai, kad aš turiu ją. Jos liepsna mane nuramins. Juk visada nuramina. Sustingusiom rankom sugraibęs degtukus užžiebiu ant stalo stovinčią žvakę. Ji ten dieną ir naktį. Aš taupau, nedeginu jos be reikalo. Bet dabar juk taip tamsu! Liepsna nepailsdama šokinėja. Ji džiaugiasi. Aš žiūriu į ją. Galėčiau amžinai žiūrėti. Ji vėl šokteli į viršų. Aš irgi džiaugiuosi. Bet juk čia taip šalta! Rankomis priliečiu žvakę. Mano pirštai slysta jos švelniu paviršiumi. Aš galėčiau ją liesti amžinai. Ant mano rankų užbėga keli karšto vaško lašai. Ne, jie nedegina. Vaškas maloniai aplimpa mano odą. Aš jaučiu jį. Jaučiu ir kaip jis vėsta, stingsta. Bet man gera. Užsimerkiu. Ne, negaliu! Ji į mane žiūri. Žiūri ir juokiasi. Juokiasi šokinėdama pirmyn ir atgal. Liepsna vis artėja prie stalo paviršiaus. Aplinkui juk dar taip tamsu. Kaip aš vienas ištversiu?! Man šalta. O gal tai stingsta kraujas mano gyslose? Bet aš kvėpuoju, vis dar kvėpuoju įkvėpdamas atsiduodantį degančiu vašku orą, kuris stingsta manyje,  ir aš jaučiu kaip bandydama ištrūkti šokinėja mano siela, laikau ją. Bet aš toks silpnas.
Kodėl čia taip tamsu?..