Jam (daina)

Vos tamsa aptemdo protą,
Pro betono sienas
Ir sielos grotas,
Ima skverbtis ilgesys
Ir daros bloga.

Skausmas dusina
Ir rankos gniaužias,
Kraujas pulsuoja
Ir ašaros plūsta.
Širdis krūtinėj
Skausmo ritmui paklūsta.
Viduje lyg Antro Pasaulinio
Praūžta.

Ilgiuos Tavęs ir Tavo akių,
Tavo rankų ir Tavo pečių.
Imu ilgėtis Tavęs labiau
Už visus.
Už visus besiilginčius kartu
Sudėjus.

Tamsa ir skausmas širdį gniaužia,
Kančia ir sielvartas gerklę smaugia.
Žinau, jeigu šalia būtum buvęs Tu,
Būčiau išvengęs begalės klaidų.

Dabar guliu ir akys jau merkias.
Kraujas pralietas pro žaizdas
Veržias.
Aš sakau žiūrėdamas į Tave
(nors Tavęs ten nėra),
Kad ateis netrukus mano pasaulio
Pabaiga.

Tu žiūri į mane
Savo netikrom akim.
(aš bandau Tave liesti savo
mintim).
Bet staiga suprantu,
Kad Tavęs ten nėra,
Nes dabar Tau paklūsta
Visa tamsa.

Tu žadėjai išlaisvint mane.
Tu tai ir darai, man be galo gera.
Na štai, pagaliau,
Atsiveria ugningas rojus.
Įskaudins kitus mano
Pasirinktas rytojus.
Bet dabar man gerai,
Nes mes kartu.
Amžinai, be jokio skausmo –
Abu.