.tuščia.

Sapnas, besitęsiantis tol, kol tiki. Sapnuoji dieną atmerkęs akis. Šypsaisi ir dainuoji. O naktys tokios saldžios.
Paskui nustoji tikėjęs. Tuomet sapnuoji naktį, stingdamas iš siaubo. O dieną... dieną saulė nebešviečia.

Kai rūkas atima regėjimą. Kai dūmai stabdo kvėpavimą. Kai mirtis neleidžia tęsti. Kai nuodėmė ženklina amžiams. Kai nerandi skausmo priežasčių. Kai smilkiniai pražilsta be priežasties. Kai paukščiai negieda. Kai širdis nebeplaka, o tu dar gyvas. Kai dangus kalba, o tu negirdi. Kai tavo motina tavęs nepažįsta. Kai tavo svajonės - svetimos.

Net tuomet. Nėra taip baisu.

Žingsnis po žingsnio. Sidabrinio kardo antišešėlyje. Galingi žingsniai. O gal širdžių dūžiai. Dvi širdys, plakančios vienu ritmu. Dvi sielos, nemirtingos, kol yra ugnis. Tavo rankoje - Jos ranka. Nėra „aš“. Nėra „tu“. Yra „Mes“.

Žingsnis po žingsnio. Keliu į viršūnę. 999 vingiai, 999 dienos, 999 žingsniai. Ir milijonas žodžių.

Kai nesi pats, esi kartu. Net kai neini, esi lydymas Jos. Kai nėra nieko, neši Ją. Kai negalvoji, vis tiek prisimeni Ją. Kai nekvėpuoji, vis tiek jauti Jos kvapą. Kai neturi ką valgyti, nesi alkanas. Nes turi Ją. Neieškai Prasmės, Vilties, Tikėjimo. Ji įprasmina viską. Ji neleidžia pasiduoti. Ja tiki.

Žingsnis po žingsnio. Per piktų žodžių lietų nepažįstama kalba. Pro upes, tekančias įkalnėn. Einate link Viršūnės, kurioje nebebus dvejonių, nebus ašarų, nebežudys savi savus. Kai artumas nugalės kartumą. Pilnas kelias kliūčių, bet tu jų nė nepastebi.

Žingsnis po žingsnio. Dar vingis. Ir dar vienas. Tu pakeli ranką. Bet joje tik pelėnai. Tu girdi tuos pažįstamus, mylimus žingsnius. Bet jie tolsta. Smėlyje pėdsakai. Bet tik tavo kojų.

Tu girdi balsą už nugaros. Atsigręži - bet ten nieko nėra. O balsas vis kalba. Toks mielas, bet toks rustus. Ir kiekvienas žodis - vinis. Ugnis nebešildo, nebešviečia. Tik degina. Tu atveri knygą, bet joje tik kraujo dėmė vietoj žodžio „Mes“.

Žingsnis po žingsnio. Vinis po vinies. Tamsos apakintas, tu slenki į niekur. Pilki šešėliai. Užgesusios akys. Ir juokas, tapęs svetimu.

... ir širdis. Nemelavusi ir sudegusi.

Sidabrinio kalno papėdėje, prarajos dugne, tarp akmenų... Su  skyle krūtinėje... Siaubas sustingusiuose vyzdžiuose...

Niekas nėra taip baisu, kaip... Tai. Kuomet didžiulė visata, tilpusi vien tik Jos akyse, susprogsta tūkstančiu pilkų akmenų ir virsta tuštuma.

Tiesiog tuštuma.