Dykuma

Sacharoj paukštis matė tiesą –
Aplink kaitri, bekraštė toluma.
Ir tik svajoti gali apie vėsą,
Sparnus plazdendamas žydrąjam danguje.

Suklusęs klauso,
Pasirėmęs grakščia koja į sausuolį.
Aplink bejausmė tyluma fone.
Net vėjas tyli – nebylys.
Tik tai auksinį smėlį prasklaidys,
Ir pasislėpęs vargiuose žolės lapeliuose,
Kurie norėtų mirkt kaskart
Rasos lašeliuose.

Primerkęs akį,
Paukštis tyko grobio.
Net ir mažas peliukas –
Vertas lobio.

Platūs sparnai į tolį vis skrieja
Ir žarsto vakaro žaras.
Kažkur toli giliausios jūros,
Kur banga bangą lieja,
O čia tik paukštis
Ir karštoji dykuma.

Rimtis.
Viltis.
Miražas
Ir tyla.