Hipnozė. Pirma dalis

Gabrielė sėdėjo ant nepatogios medinės kėdės. Siaurame ir ilgame kolidoriuje ji buvo neviena. Dar trys moterys ir du vyrai laukė savo eilės į 333 kabinėtą. Ji pažvelgė į vieną sėdinti vyriški. Tas pats plikas vyras į ją spoksojo su kažkokiu keistu žvilgsniu, kurį ne kasdien įmanoma pamatyti. Merginai tai nepatiko. Jai nepatikdavo, kai žmonės į ją spoksodavo žvairomis akimis.,, Kodėl jis į manę spokso? Jeigu jis nesiliaus tai daryti, prieisiu ir tvosiu į snukį'' -sakė mintyse. Gabrielė buvo užsivilkusi savo mėgstamą aprangą: baltą švarkelį ir tamsiai mėlynus džinsus. Ji nemėgdavo rengtis pagal sukurtas mados tendencijas, jos manymu tai yra labai kvaila.,, Jeigu žmogus viską daro pagal madas reiškia jis neturi savo nuomonės'' - dažnai sakydavo tokius žodžius.
Netrukus ji nužvelgė kiekvieną paeiliui. Visi sėdintys žmonės buvo sunėrime, veidai - išbalę. Gabrielė iš rankinuko išsitraukė makiažo pudrą ir nediduką veidrodėlį. Nusprendė nuslėpti pavargusio ir išbalusio veido požymius.
Netikėtai atsidarė 333 kab. durys. iš jų išėjo juodaplaukė moteris ir storulis, kuriam maždaug 45 metai. Gabrielei storulio išvaizda buvo šlykšti: žilabarzdis, didėlėm tamsiom akim, ant galvos vešlus rudi plaukai. ausys nulėpusios, nosis nenormaliai maža ant rankų augantys nagai nudažyti juodai.,, Kažkoks keistuolis'' - Gabrielė sukikeno mintyse.
Storulis buvo užsivilkęs mėlynus marškinius, juodas kelnes. Ant marškinių užkabintas lapelis, kuriame užrašyta: Viktoras. Profesionalus hipnotizuotojas.
- Užsukite pas manę po savaitės, - Viktoras paprašė pas moterį, kuri visai neseniai išėjo iš šio kabinėto.
Moteris linktelėjo, išsitraukė iš piniginės keletą banknotų ir padavė jam. Vėliau susvirduliavusi nužingsniavo į kairę pusę.
- Kieno dabar laikas užeiti į šį kabinėtą? - hipnotizuotojas kreipėsi į sėdinčius žmones.
Gabrielė atsegė rankinuką įdėjusi pudrą ir veidrodėlį atsistojo nuo kėdės ir nedrąsiai tarė:
- Dabar mano metas.
- Ką gi tada užeikite, - liepė jis.
Ji užėjo...
Vos žengusi pirmąjį žingsnį į kabinėtą užuodė malonų smilkalų kvapą. Netrukus jos žvilgsnis nukrypo į kampe stovinčią juodą odinę sofą. Kairėje - langas uždengtas mėlynom užuolaidom. Dešinėje - didžiulė spinta, kurioje prikrauta įvairiausių daiktų: knygos, laikrodžiai žvakės, piešiniai... ji tik paskui atkreipė dėmesį, jog visas kabinėtas nudažytas mėlynai. Staiga prisiminė, kad kažkur skaitė:,, Mėlyna spalva padeda atsipalaiduoti“ Tačiau Gabrielė į šią vietą atėjo ne dėl mėlynos spalvos, atėjo su kitu tikslu - dėl hipnozės.
- Sėskitės, - vyras paprašė sėstis ant sofos.
Ji pakluso, atsisėdusi ant minkštos sofos žvilgtelėjo į hipnotizuotoją, kuris stovėjo ir kažko ieškojo. Nepraėjo nė minutė, kai jis priartėjo prie merginos, rankose laikė keletą baltų lapų,  parkelį ir rudą knygą su pavadinimu:,, Kaip tinkamai atlikti hipnozę''
Atsisėdęs šalia Gabrielės paklausė:
- Aš esu Viktoras, o tu?
- Esu Gabrielė.
- Malonu susipažinti... taigi atėjai čia dėl hipnozės?
Ji linktelėjo.
- Ar kada nors tau darė hipnozės seansą?
Šįkart vietoj linktelėjimo lėtai pakratė galvą.
- Ką gi tada šiandien tai bus, - jis nusijuokė normaliu žmogišku juoku, - vėliau pridūrė: - dabar svarbiausias tikslas yra ATSIPALAIDUOTI - paskutinį žodį pabrėžė labai įdėmiai.
- Galbūt galėtumėte paaiškinti kaip tai vyksta?
- Kaip vyksta hipnozė? - pasitikslino, - taip galiu. Visu pirma pasikeičia kūnas... raumenys atsipalaiduoja, kvėpavimas sulėtėja. Jausmas toks tarsi norėtusi tuoj užmigti, bet aš niekada neleidžiu pacientams panirti į miegą... Labiausiai pasikeičia smegenų veikla. Jos taip stipriai mąsto, kad žmogus sugeba prisiminti net pačius smulkiausius savo įvykius...
- Ar tai visiškai saugu?
Viktoras linktelėjo ir nusišypsojo, bet šypsena atrodė dirbtinai
- Prisiekiu, tai visiškai saugu. Tačiau yra vienas bet. Jeigu per hipnozės seansą žmogus nesugeba atsipalaiduoti... tada seanso galimybės labai sumažėja. Hipnozei svarbiausia visiška tyla ir susikaupimas.
- Norėčiau sužinoti kas įvyko prieš savaitę, - tyliai paprašė Gabrielė, - ar tai įmanoma?
- Be abejo, - greitai atsakė. - Per hipnozę tu man papasakosi daug dalykų, uždavinėsiu daug klausymų, kurie padės prisiminti praeities įvykius. Hipnozės seansas turi trys etapus... Yra kėli būdai atlikti hipnozę, - jis trumpam nusikosėjo, netrukus tęsė: - Dažniausiai pasakojamas ramus pasakojimas, kad žmogus nusiramintu, svajotu ir grimztu į miegą. O kai žmogus jau būna pasiruošęs aš užduodu klausimus, padedu atsiminti svarbius dalykus... Antrasis būdas - žmogui prieš akis siūbuojamas daiktas, kol akys pavargsta jį stebėti, smegenys atsipalaiduoja, o žmogus pradeda snausti... Taigi, kurį būdą renkiesi?
- O ar tai turi didėlę reikšmę? Man tai neturi didėlės reikšmės. Svarbiausia, kad padėtumėte prisiminti praeitos savaitės įvykius...
Pirmas  dvidešimt minučių Viktoras merginai uždavinėjo įvairiausius klausymus (tam, kad ji pradėtu atsipalaiduoti). Jos atsakymus užrašydavo baltame lape. Labiausias Gabrielė prisiminė Šiuos trys klausymus:,, Tu ėsi pesimistė ar optimistė? '',,, Ar tiki, kad egzistuoja Dievas? ''  ir,, Ar ėsi ištekėjusi? ''
Į visus klausymus ji atsakinėdavo dviem būdais: pakratydavo galvą arba tiesiog pasakydavo:,, Ne''
Paskui vyras iš spintos atsinešė trys paveikslus ir liepė jai papasakoti, kokias emocijas jaučia matydama skirtingus piešinius.,, Jaučiu, keistą baimę'' - atsakė pamačiusi pirmą paveikslą, kuriame pavaizduotas Mėnulis.,, Kai žiūriu į šį paveikslą jaučiu laimės jausmą'' - atsakė pamačiusi gamtos kraštovaizdį.,, Pajutau galvos skausmą'' - pamačiusi trečiąjį paveikslą, kuriame pamatė mišką apsupta tamsos.
Viktoras suprato:,, kol kas hipnozės seansas sekasi pakankamai puikiai''
Tiesą sakant jis nuslėpė keletą detalių iš hipnozės seanso. Jis nepasakė, jog būna tokių atvejų, kai hipnozė tiesiog nepavyksta... tada pasekmės prastos. Gali pasikeisti širdies plakimo ritmas, pasidaryti bloga, didėlė tikimybė nualpti, yra tikimybė numirti...
- Ar ėsi pasiruošusi antrajam etapui, Gabriele?
- Nežinau... - tyliai atsakė, - aš bijau...
- Nebijok, atsipalaiduok. Užsimerk ir prisimink praeities įvykius.
Ji užsimerkė Viktoras paėmė jos kairį delną ir ramiu balso tonu nurodinėjo ką ji privalo daryti. Jis liepę įsivaizduoti žaidžiančius mažus vaikus.
Gabrielė tai sugebėjo padaryti, dar sugebėjo visiškai (ne) atsipalaiduoti.
- Ką matai užsimerkusi? - kalbėjo švelniu balso tonu. Jis su savuoju nykščiu švelniai masažavo jos delną. Jis žinojo, kad ramus kalbėjimas padeda greičiau atsipalaiduoti pacientui.
- Matau gražią smėlio dėžę, - su kiekviena sekunde kalbėjo vis mieguisčiau. - Toje smėlio dėžėje žaidžia trys vaikai. Du berniukai ir maža mergytė...
- Ką dar veikia vaikai?
- Aš matau, jog jie stato smėlio pilį. Vaikai žaidžia su mažais kastuvėliais ir spalvotais kibirėliais.
- Apibūdink, kaip tie vaikai atrodo.
- Jie visi linksmi, tvarkingai apsirengia, draugiškai žaidžia, juokiasi, dainuoja kažkokias dainas... toji maža mergytė kažką sako, - mieguistai pratarė Gabrielė, - kažkokią frazę...
- Ką ta mergaitė sako?
- Ji be paliovos šypsosi ir kartoja: tu mirsi, tu mirsi... tu... mirsi... - Gabrielė puolė į keistą paniką. - Aš bijau tos mergaitės, aš manau ji man... O Dieve nenoriu mirti... ta mergaitė vis tiek kartoja... tą frazę... aš bijau...
- Nusiramink, Gabriele, - paprašę Viktoras. - Privalai atsipalaiduoti...
Netikėtai jam prieš akys atsirado praeities prisiminimai. Prisiminė, jog maždaug prieš trys metus jaunam vaikinui darė hipnozės seansą. Net iki dabar prisimena vaikino vardą - Tomis. Dar prisiminė, jog Tomis sakė tokius žodžius:,, Aš esu labai baikštus ar galėtumėte padėti išspręsti  šią problemą? „ Tąkart Viktoras sutiko pagelbėti. Tądien liepė Tomiui įsivaizduoti sceną, kurios metu jis jaučiasi drąsus, stiprus, atkaklus. Vaikinas tai padarė, tačiau... tą pačią dieną numirė... dėl hipnozės sulėtėjusi širdis visiškai sustojo. Nejaugi... Gabrielei atsitiks tas pats?
Jeigu taip tada ji ne tik numirs, bet ir bus užkasta miško glūdumoje. Jos kūnas bus sukapotas smulkesnėmis dalimis. Štai tokie dalykai buvo įvykdyti Tomiui. Kai Tomio širdis sustojo ir kai jis mirė ant šios sofos Viktoras supanikavo, bet tik trumpam. Keisti ir beveik nesuprantami murmėjimai ausyse tąkart hipnotizuotojui liepė atlikti štai tokią užduotį:,, Tomį nuvežk į savo namus, nieko nelaukdamas pasiimk iš garažo kirvį ir negyvą kūną sukapok smulkesnėmis dalimis. Kiekvieną kruviną dalį įdėk į atskirus maišus. Paskui maišus įdėk į automobilio bagažinę ir nuvažiuok prie miško. Nieko nelaukdamas užkask kiekvieną maišą atskiruose vietose. Paskubėk! „
Tą dieną Viktoras atliko visus užduotus vidinio balso įsakymus. Bet prieš trys metus nenutuokė, kad tas vidinis balsas - velnio paliepimai.
- O Dieve! - garsiai suspiegė jis, kai pamatė... jis visiškai užmiršo, kad prieš jį yra pacientas. Praeities įvykiai visiškai jį sutrikdė. Dabar, kai jis žiūri į Gabrielę, negali patikėti...
Ji guli ir dreba lyg serganti epilepsija. Jos pamėlynavusios lūpos ir atmerktos akys priminė Tomį. Staiga iš merginos burnos pasipylė baltos pūtos.
- O Jėzau, - vos pratarė šiuos žodžius, užsidengęs burną su delnu pradėjo kažką murmėti sau po nosimi. Puolęs į dar didesnę paniką prišoko prie vis dar drebančio kūno.
- Gabriele... Gabriele!.. o ne... tik ne tai... Gabriele prašau nenumirk... - jis suspiegė tartum mažas vaikas. - Pasakyk, kad tai netiesa! Gabriele pabusk! prašau tavęs...
Netikėtai keistas kūno drebulis liovėsi. Jis bandė pažadinti merginą, bet ji nepabudo.
- Tik ne tai! - drebančiomis rankomis patikrino pulsą. - Atsimerk, tik nenumirk... nenoriu patekti už grotų... Pabusk!.. pabusk!
Širdis neplakė, jis kelias minutes stengėsi daryti dirbtinį kvėpavimą. Bet jis buvo, toks sumišęs, kad net nežinojo ar tą dirbtinį kvėpavimą daro taisyklingai. Staiga Viktoras suprato - Gabrielė mirė.,, Ką man dabar daryti“ - tokia pirma į galvą šovusi mintis. Antrojo buvo štai tokia:,, Kur paslėpti negyvą kūną? „ Trečioji:,, Gal paskambinti greitajai pagalbai? „ Bet antroji mintys jo galvoje skambėjo dažniausiai.
Vis dėlto ką jis ketina daryti?! Ar teks padaryti tą patį ką ir su Tomiu? Apie tai tikrai pagalvojo. Tačiau...
Viktoras išplėstomis akimis trumpam žvilgtelėjo į laikrodį, kuris kabėjo ant sienos, kuris rodė 12: 10 h. Nieko nelaukdamas pribėgo prie durų, jas atidaręs garsiai pasakė sėdintiems žmonėms:
- Neždinkites... Šiandien pacientų daugiau nepriimsiu. Eikite namo ir kuo greičiau... aš sakau gryniausią tiesą... DINKITE!
Ant kėdžių sėdintys žmonės pradėjo kažką murmėti ir įtartinai žvilgčioti į suprakaituotą Viktoro veidą.
- Bet kodėl? - sumurmėjo plikas vyriškis. - Juk ant durų užrašyta, kad dirbate iki aštuntos valandos vakaro, - trumpam pasižiūrėjo į savo laikrodį ir pridūrė: - dabar tik vidurdienis.
- Na... - Viktoras sutriko ir suprato, kad reikia kuo greičiau sugalvoti melagingą pasiteisinimą. Juk dabar nepradės garsiai rėkti ir kartoti:,, Nes dėl, mano kaltės mirė mergina“ Ne,  ne,  ne tokių žodžių nesakytu. Netikėtai sumelavo klastingą melą: - Turiu svarbių reikalų... tad išeikite, nes šiandien pacientų daigiau nepriimsiu...
- Aš girdėjau, kaip jūs tame kabinėte sakėte tokius žodžius:,, O Dieve“ ir,, O Jėzau“ - pareiškė geltonplaukė moteris, - kas ten dedasi?
Viktoras pasikasė skruostą, nesigėdydamas pamelavo:
- Skambino mano brolis ir pasakė, jog mirė tėvas... todėl kalbėdamas telefonu vartojau,, šventųjų“ vardus...
Nors jo melas buvo netikroviškas, bet žmonės patikėjo sakytais žodžiais. Nepraėjo minutė ir jie išėjo.
Viktoras greitai užėjo į kabinėtą, užtrenkęs durys nervingai ieškojo raktų kelnių kišenėje. Kai surado raktus, nedvejodamas užrakino durys. Gyliai įkvėpęs oro į plaučius, nukreipė žvilgsnį į sofos pusę. Jis pamanė, kad tik sapnuoja, pamanė, jog jam tik vaidenasi, pamanė - Gabrielė gyva!
Bet visos šios trys mintys buvo klaidingos. Jis labai lėtai priartėjo prie lavono. Palietė jos delną, kuris buvo lyg ledas. Visas merginos kūnas toks...
Staiga jo ausyse suskambėjo vidinio balso paliepimas:
- Kelio atgal nebėra. Kūną nuvežk į namus ir atlyk tą patį ką su Tomiu.
Viktoras nenorėjo klausytis tokių kalbų, užkimšęs ausys su pirštais ėmė šaukti:
- Atsiknisk nuo manęs, prakeiktas vidini balse! Išnyk iš mano galvos...