Pavargėliai

O mes sėdime tyliai galvas parėmę
Ant liaunų, jau nuvytusių rankų
O kad būtume vakar mes šitaip mokėję –
Verkti gailiau už dangų. . .

Ir keiksnodami veidu srūvantį lietų
Tyliai renkam į  pūvančius delnus
Visą sukauptą skurdų, nugairintą gėrį,
Kad nuo veriančios saulės pridengtų. . .

Prisimerkę, aptriušę, pavirtę griuvėsiais,
Mes keliaujame tyliai per žemę. . .
Ir kiekvienas mes užanty turim po akmenį,
Kai pavymui mus šaukia pavargėliais. . .