O kas pasakė, kad mums nelemta?

Tu mėgsti kavą. Norėčiau nuskęsti kavos puodelyje, o tavo lūpos gertų mane, užkąsdamos juoduoju šokoladu. Nebūtų per saldu. Žinau, nemėgsti putų, todėl nešoksiu į kapučino puodelį. Niekada neleidi man maišyti ką tik užpiltos kavos. Aš niekada to nepamirštu, bet visada primeni, tarsi pirmą kartą sakytum. Beja, nuo kavos širdis pradeda plakti greičiau.
Gal dar kurią nors naktį nuvažiuosim prie dvaro? Sakai, vėl sulis? Niekis, tikrai. Aš pasiimčiau termosą su kava ir du sumuštinius. Atsisėstume ant to suoliuko ir patylėtume, kaip ir aną kartą. Pasiklausyčiau tavęs, jei panorėtum kalbėti, bet tik jei leistum galvą ant kelių uždėti.
O Paryžius? Kada važiuosime į Paryžių? Gal net sutikčiau cigaretę ten užsirūkyt ir skrybėlaitę nusipirkčiau. Ir nutapytų mus koks nors išprotėjęs menininkas Senos pakrantėje. Arba eilėraštį mums parašytų, apie tai, kaip rankomis akis tau uždengiu.
O kur dar vandenynas. Niekada tavęs nesu paklaususi, ar norėtum prie vandenyno. Aš norėčiau. Dabar jau aš parašyčiau eilėraštį, jei ten nuvyktume. Tau. Ko taip žiūri? Įdomu, apie ką? Apie tavo tylos žodžius, kuriuos iš akių matau; apie pakrantės smėlį, kaip laikas byrantį, kurį tavo rankos liestų; apie milžiniškas (juk vandenynas!) bangas, lyg laikas griaunančias, kurias tavo akys lydėtų; dar apie ašaras, kurios tuomet man iš laimės kristų.
Gal po visko dar netingėsi su manimi užsukti į Islandiją? Ir išgerti ten kavos, sėdint juodo smėlio paplūdimyje. Gal ledyną išvysim? Ir, jei sutiksi, gal aplankysim tūkstančius krioklių? Pažadu, tada būsi laisvas nuo mano užgaidų, jei tik panorėsi. O aš gal ten ir likčiau – kontrastų šalyje. Stebiesi? Nagi, neturėtum. Galėtum sau važiuoti į Kubą, į Rusijos stepes, Į Kilimandžaro viršukalnę ar į Liuksemburgą. O aš sekmadieniais pusryčiaučiau miestelio kavinukėje, kur keptų skaniausią pasaulyje (kur ten pasaulyje, gal net visoje galaktikoje) obuolių pyragą ir gerčiau juodą kavą. Žinoma, jokiu būdu nemaišyčiau jos kelias minutes, nesvarbu net, kad nebus tavęs, man tai primenančio. Žinai, ką dar veikčiau? Taip, teisingai, knygą rašyčiau.
Na, gal tu jau eik, turiu dar kelis darbus nuveikti. Sakai, dar nori kažko paklausti? Apie ką bus mano knyga? Apie kavą, Paryžių ir vandenyną. Ramųjį, tikiuosi. Tik pranešk, kai būsi pasirengęs nuvažiuoti bent prie ano dvaro, ir niekada nenustok šypsotis taip kaip dabar.