Alisoms apie religiją

Dievo nebėra. Dabar yra „Maxima“. Dabar, būtent dabar, pats tinkamiausias metas uždegti žvakutę ir pasimelsti šiai dievybei. Lėtai priklupkite, keliais lengvai palieskite žemę, praverkite piniginę, išsiimkite mėlyną banknotėlį, kuriame pavaizduotas gerai paišlaidauti nusiteikęs Vydūnas, ir sukalbėkite užtikrinto vartotojo poterį: „... Tikiu Maximą, motiną visagalę, turtingųjų ir bėdžių pribuvėją, ir cirkuliuojančią jos apyvartą, mūsų pinigų rijikę, kuri prasidėjo ir, po galais, „neužsilenkė“, gimė iš akcijų mylėtojų, kentėjo dėl konkurencijos su „Norfa“, buvo sulysusi dėl krizės, kone numirus ir palaidota. Nužengė į pragarus. Trečiąją dieną (bet ne po Velykų, o, pasirodo, prieš pat Kalėdas) kėlėsi iš numirusių, įžengė, prisipumpavusi šlamančių, cirkuliuoja sau kaip cirkuliavusi, iš ten ateis vartotojų piniginių teisti. “
            Sukalbėjote? Puiku. Esate nuostabus, pavyzdingas vartotojas. Jei minutėlę suabejojote, ar tikrai neturite reikalų su „Maximos“  garbintojais, – galiu jus nuraminti. Maldą, tarsi kokį plastilino gabalą, galite minkyti savaip. Vietoj tikėjimo į „Maximą“, jūs galite pasirinkti tikėjimą į „Norfą“, „IKI“, „RIMI“, net patį „Babiloną“ ar „Akropolį“ (jei tik senovės graikai ir babiloniečiai dėl to kapuose nesivartys). O man tai kas... 
          Vis dar abejoju, ar vartojimas yra monoteistinė ar visgi politeistinė religija. Viena vertus, tu gali tikėti į daugelį prekybos tinklų, kita vertus – dažniausiai turime patį mėgstamiausią ir į jį šventai tikime. Tai tikrai labai painu. Tačiau dar painiau tai, kad lieka neaišku, kas čia yra plaštakės: ar tai vartotojai, kurie eina ten, kur siūlo už priimtinesnę kainą, ar prekybininkai, kurie verčiasi per galvas, kad parduotų savą prekę? Štiš, plaštakės!!!
            Tarkime, kad vartojimas nėra religija. Tarkime, kad tai – nevalingas veiksmas, kurį atlieka beveik visi žmonės. Įėję į parduotuvę nevalingai paimame prekių krepšelį, nevalingai pradedame nuo kasdienio vartojimo prekių, tolstame nukainotų varškės sūrelių link, artėjame prie brokuotų ir beprotiškai nupigintų molinių vazonų, neatsilaikome nesusižavėję žieminiais batais, kuriems taikoma 75 procentų nuolaida (nepaisant fakto, kad lauke jau geras mėnuo čiulba mūsų paukštužėliai, apdainuodami skaistų pavasarį), ir užbaigiame keliais buteliais “Lituanicos” kuriai taikoma 5 procentais didesnė nuolaida nei kitame prekybos centre. Mat baliai – reikalas rimtas, o rimtiems reikalams ir rekiamas kiekis rimto antpiliuko būtinas. Visą galingą prekių arsenalą velkame kasos link. Eilė dažniausiai būna tokio ilgio, kaip senais gerais laikais prie “sasiskų”. Atsipeikėję ir pažiūrėję, kad rankoje laikome ne talonėlį, o piniginę su mielais lietuviškais litais, pajuntame, jog jau skenuojamos prekės. Miela moteriškė aksominiu balsu pareikalauja aksominės sumelės pinigų. Mintyse grįžtame prie senų gerų laikų, pasirenkame patį riebiausią rusišką keiksmažodį, ten pat smegenų gilumoje nusikeikiame, o pardavėjai padovanoję įtariamai nuoširdžią šypseną ir rankoje suspaudę jos atmestus “Darių ir Girėną” bei keletą varganų kapeikų, grįžtame į skaudžią realybę. Lyg šaltu dušu aplietas žmogus jau supranti, kad išpirkai trečdalį Kinijos.
            Taigi, lieka neaišku, kas yra vartojimas. Nors įžangoje riebiai tėkšta mintis, esą “Maxima” yra Dievas, – amoraliai smeigianti, aš pasilieku ją. Tik nesakykite, kad kartais nebūnate tarsi Alisa, kuri, pamačiusi baltą triušį, nulekia paskui jį ir įkrinta į duobę, taip atsidurdama Stebuklų šalyje. Tik skirtumas tas, kad nūdienoje tas baltas triušis yra reklama. Jos rankomis neapčiuopi, bet, apkerėtas velniško įtaigumo, įkrenti į duobę – vartotojiškumo duobę. Tačiau, gaila, toje duobėje anaiptol ne Stebuklų šalis, o 50 procentų akcija smegenims su rekomendacija nedelsiant jas įsidėti.