Meilės receptas
Tvyksnis saulės šviesos.
Erdvė pilna palaimos.
Pienės geltonis.
Dangaus gyvas kūnas.
Noras šypsotis.
Vandens krištolas.
Dalelė jausmų.
Vėjo ūžesys.
Planetų išsidėstymas.
Skausmo patirimas.
Meilė širdy.
Visa tai paskatina ateiti Laimę...
2009-01-23
* * *
Angelas
Paskutinę džiaugsmo minutę,
Paskutinį atodusį,
Laimingiausią šypsnį veide,
Lydi jis...
Saugo, paguodžia,
Kai to net nepajunti
Ir už tai nepadėkoji.
Neleidžia nuskriausti,
Būti skriaudžiamam.
Nepadaro už tave,
Bet padaro dėl tavęs.
Prašo tik tau,
O ne tavęs.
Linki tau gero,
O ne geriau.
Sugeba užjausti,
Parodyti tą,
Kuris sumažins skausmą.
Gali padidinti gėrį,
Ir sumažinti blogį.
Moka suprasti,
Ne išgirsti.
Ir visa tai jis išmoko,
Padarė ar pasiekė-
Tik dėl tavęs.
Tavo angelas.
Sargas...
2009-05-09
Draugai
Už rankų susikabinę,
Drąsiai žengiame pirmyn,
Nes mus lydi geras draugas.
Nebijome prarasti,
Netekt, nusivilti,
Nes mus paguos-užjaus draugas.
Mes jo pasiilgstame.
Mes jį mylime.
Mes jį branginame,
Ir niekad neužmirštame.
2009-05-25
* * *
Boružė
Turiu aš gerą draugę,
Boružė ji vardu.
Ji mėgsta daug skraidyti,
Tarp mėlynų žiedų.
Pakviečia ji mane kartu,
Bet liūdna man baisu.
Ką draugei pasakyt turėsiu,
Sparnų juk neturiu.
* * *
Laikas bėga.
Suprask.
Nestabdyk laiko.
Jis nesustos.
Geriau taisyk.
Taisyk klaidas.
Nes laikas klaidų netaiso.
Suprask.
Pajusk.
Išgirsk.
Tai tiksėjimas.
Laikas tiksi.
Sustok ir įsiklausyk.
Neleisk laiko veltui.
Pamesi.
Pamesi tai.
Ką taip ilgai kūrei.
Pamesi ir nebeatgausi.
Keista, kai buvai vienas,
Aš tave palaikiau.
Dabar, kai jau pagalbos nebereikia,
Ir elgtis tu ėmei šalčiau.
Nežinau, gal aš dėl to kalta,
Bet tu jau nebetokspat.
Sustok, nespėju keistis,
Nežinau kaip ir kokiai man būti..
Norėčiau pakilti i nerealų aukštį.
Norėčiau iš ten pažvelgti į tavo napagarbą man,
Žeminimą ir neatlaidumą.
Sukaupčiau drasą ir iš visų jėgų,
Tarsi nuo to priklausytų mano gyvybė,
Suklykčiau taip garsiai, kad Tu išgirstum.
To man reikia, reikia,
Nes manęs Tu niekada negirdi...
Kartais aš tavęs nesuprantu.
Atrodo išgirdau, bet pasirodo ne.
Manau, kad taip, bet atsakai Tu ne.
Karštai reguoji į betkokį mano pasakytą žodį,
O kartais Tau teisiog neįdomu.
Nežinau kaip pasakyti,
O liejas kartais žodžiai taip laisvai...
Tiesiog manau, kad Mums sunku,
Gyvent, tikėtis po Žeme kartu.
Nekęsti kartais daug lengviau,
Kad mylėtum, reikia turėti ką,
O nekęsti galima visų.
Manau, kad aš to noriu,
Nekęst visų praeivių,
Blogo linkinčių žmonių.
O tie banalūs dalykėliai,
Kaip pamilt visu kūnu,
Man iš tolo nepritinka.
Ir begalę savo gyvenimo metų,
Iššvaisčiau bandydama pamilt.
Pamilau, likau nepamilta,
Tad šioj Žemėj man vietos kaip ir nebėra...
Vėlai vėlai vakare,
Kai šalia buvo tik mano dvasia,
Žiogų svirpesy,
Aklinoj tamsoj,
Skaičiavau žvaigždes,
Kurios išsimėtę beribėje
Galaktikoje, kuri
Kiekvienam rodos
Lyk atskiras pasaulis.
Žiogeli mylimas,
Tupėk ant peties,
Lydėk per gyvenimą,
Saugok nuo pagundų,
Pasakok tik gražius dalykus.
Pabaisų aš nebijau žiogeli,
Bijau blogų žmonių,
Saugok mane nuo jų.
Palikai kaip beprotį,
Tarp sienų keturių.
Nei durų nei lango,
Pakęsti turėsi išmokti.
Nemokei, tik skaudinai,
Nerodei, o žiūrėt liepei.
Viską pats supratau,
Net ir kaip reikia mylėti...
Skrisk į dangų,
Mano svajone.
Skrisk toli toli,
Kur akys užmato,
Virš debesų,
Kur laineriai skraido,
Kur norai svajonės
Tik pildosi, pildos...
Nunešk mano norą,
Kur vien tiktai fėjos
Juos pildo.
Skraidink jį per orą,
Per debesis nešk,
Kad tik mano noras,
Svajonė pasiektų dausas.
Plunksnelė
Paleidau į vėją,
Baltą plunksnelę.
Tegul skrenda,
Tokia nevaržoma...
-Vėjau, o vėjau,
Nunešk tu plunksnelę,
Per ilgą, nesaugų
Ir tolimą kelią!
Skrisk, plunksnele,
Į didįjį tolį,
Tegul mano sapnas
Pavirsta tikrove.
Mano mažas auksinis žiedelis,
Lyk iš aukso nukaltas kotelis,
Auksinės žiedadulkės žiedo,
Pasklinda po pievą auksinę.
Ir aukso žmogeliui nuskinsiu,
Savo mažą auksinį žiedelį,
Tegul neša jis laimę žmogeliui,
Kur iš aukso nukaltas.
Ateina toks laikas,
Kai metas suprasti kas dedas aplink.
Ko žmonės vis rėkia vieni ant kitų,
Ar pažiūrėjęs į veidrodį savęs nepažįsti.
Kad ir karščiausi troškimai
Virsta kvailom banalybėm, o
Rimčiausi planai-vaikiškom svajonėm.
Galų gale ko pats iš savęs nori, ar
Iš kitų trokšti, tikiesi geriausio,
O gauni blogiausio...
Tramdau savo pyktį,
Tą nežmonišką jausmą many.
Išsiverš kaip ugnikalnis,
Mano nepykanta tau.
Lai sugrauš ji tave lig kaulų,
Kur nei velnias negali pasiekt.
Tegul nuneš tave vėtra į jūrą,
Kad joks laivas nepajėgtų ištraukt.
Taip norėčiau, kad pradingtai kur,
Kur toli, kad nieks nepasiektų.
Sūpuoja, bangos sūpuoja,
Mane supa it laivą jūroj.
Banguoja, kūnas banguoja,
Neranda pusiausvyros taško.
Ir rodos, kad tuoj aš išvirsiu,
Iš mažyčio sūpuojančio laivo.
Ir jūroj gilioj aš nuskęsiu,
Kaip beširdis, belytis, bekvapis.
Pasakysiu ką matau.
Dangų, saulę ar žvaigždes.
Bet liksi nesupratęs tu manęs.
Kas mane supranta?
Tik tie, kurie ir patys gali pasakyti.
Nedaug galinčių yra.
Yra tik tų, kurie paklausti moka.
Paklaust ir aš galiu.
O tu gali man atsakyt?
Nemoki nieko, tik kratytis.
Vos paklaustas ko.
Nupurto nežinia sunki.
O ką daryt jei taip bus ryt?
Jei vėl paklausus man reiks atsakyt.
Nuleisiu aš akis žemyn.
Ir melsiuos, kad niekas nesupras.
Kad aš nemoku atsakyt.
O tik gudriai paklausti moku.
Ką matai: saulę ar žvaigždes?