Ištrauktas

Kritau…Tuščias ir skambantis, lyg kibiras į šulinį. Panirau į tamsą. Vandenys apsėmė mane. Galvojau -  tai mirtis…Tačiau pajutau kylantis, gal netgi keliamas į viršų. Pasirodo mane traukė atsargios ir rūpestingos rankos. Traukė lėtai ir užtikrintai…Aš nebuvau lengvas, kaip tuomet, krisdamas. Aš buvau pilnas. Sunkus. Jau nebežvangėjau daužydamasis į betonines sienas. Vienodu ritmu artėjau link šviesos…Savyje nešiau vandenį, gyvybę tiems kurie jau buvo šviesoje…
O gal tik dykumos karštyje, laukiantys tikrosios šviesos?