jūs tuščia, todėl bendrauti su jumis buvo ganėtinai įdomu, nors jūs ir šių publikuojamų haiku minties esmės visiškai neįžvelgėte, bet jūs tik, pasak jūsų, ir tenorėjote pabendrauti, skaitytojau pasivadinęs slapyvardžiu šaka...
aš nieko prieš, galite ir Jūs atsiprašyti, darykite ką tik norite, o aš irgi darysiu ką noriu ir noredama dar kartą atsiprašau:)juk atrodo kaip tik Jūs sakėte, kad aš varginuosi, nors aš juk visai JUms nesakiau, kad varginuosi..aš visai nežinau kas tas aš ir su kuo Jūs čia kalbate... o Jūs ar žinote? :)))
(na jau, skaitytojau slapyvardžiu šaka, jūs atsiprašėte dėl kažkokio tai varginimo, nors nesakiau jums jog jūs varginat mane, ir nieko panašaus tai jūs apie varginimą kažkokį, kurio, pasak jūsų, jūs nenorėjote...)
liepsnojantis žalčio ornamentas buvo tos vėjalentės, o šiaip, tai jos melsvai pilkos skardos, kol neatspindi saulės šviesos, to spindulio kampo. (kada leidžiasi, laidoje saulės manau būtų iš oranžinio į raudoną, kaip vėsta žarijos...
o man tos vejelentes kaip tik prilipo lyg skaisti aguona...o tictac aklasis žiūrinėja Dali paveikslus - diskusijos virsune :)...beje , kotrin, as visai nesivarginu...tai ne as o kas nezinau klausimus pucia lyg pienes pukus is mano galvos...man labai lengva ir linksma butu suzinoti ir kaipgi tas viskas igalina kaita.... :)))
[b]P. S.[/b>]
o kai tu apie Dali (gretindamas paveikslus) pasakysiu tiek, reaktyvinis lėktuvas brėžia trajektoriją skrydžio, palikdamas pėdsaką balta linija ant dangaus, na paukščiams iš pasturgalio dūmai nelekia, bet jie taip pat erdvėje palieka nematomą trajektoriją, tik keista, kai skrenda skrenda tiesiai lygia linija, staiga daro kampą aukštyn, grįžta į ta patį aukštį vėl linija... čia pat sekantis, ir ta pati trajektorija, paskum pirmąjį praskrido, (pernai mačiau... ant dangaus, išbrėžė vėją Skrydis paukščiu...) vėjas nematomas, juk žiūri į jį per vėjarodę...
mačiau namų vęjalentes skardines --- > //\\ //\\ //\\ --- raudonai oranžine šviesa spindinčias, kaip žalčio ornamentas, tarp baltų, rodos lūžtančių nuo žiedų sodo šakų – ir reginys trumpai, tik Saulės tekėjimo metu, bet jau tokios ryškios tos raudonai oranžinės skardinės vėjalentės, atspindinčios saulės šviesą, kaip veidrodinis ugningas žalčio ornamentas, akinančiai ryšku. (matai trumpai – tik saulei tekant, ir kada namai savo galais stovi į rytus (bei vakarus)), žydint vaismedžių, vyšnių sodams; gan lietuviškas, dekoratyviškai graži saulės tekėjimo akimirką... /žalčio ornamentu pateka saulė.../ (tarp kitko, šiandien mačiau)
antras filosofiškai stipriausias , neblogai trečias (paprastumas paperka :) , ketvirtas - lietuviškas archetipas visada gražu, bet vėjalentė man kažkaip nelimpa ... sumoje - neblogai . O jau komentarinę diskusiją buvo smagu paskaitinėti , tik mon rods - viskas labai panašu į vaizdelį aklasis žiūrinėja Dali paveikslus :))
tai gi, jūs pati prieš savo norą vargstate, apie laiko ir erdvės taškus, kuriuose toks dalykas kaip kintančiojo "aš" manymai, neturi jokios reikšmės...
o iš esmės, tai apie mano čia publikuojamus haiku
tai neturi jokios reikšmės ką aš manau... todėl žinau be manymo – viskas kinta, arba, aš – iliuzija, ir dar manau, kad šis jūsų komentaras (krūva klausimų) ne iš esmės.