Lietuvos vaivadijos kronika 5

– Už Lietuvą, kas su mumis? - suburti žmones, nusipirkti „iki“ acetono, statoile į plastikinius limonado butelius užpilti benzino, užkimšti suvilgytais benzine skuduriukais, padegti ir pasiųstti link juodųjų riterių, kur kas efektyviau nei grindinio akmenys… Užtaisyti mašinytę ir paleisti į šią kvailų naujųjų bajorų gynėjų armiją, jie nekalti, jie atlieka savo pareigą… mes taip pat, nes ginam save ir tėvynės dalelę, nes mes ir esam tėvynės dalelė, kai čia gyvens vieni kinai, tai bus jau visai kita valstybė, nors ir vadinsis Lietuva, o dabar čia gyvenam mes, o ne tik etatiniai konservatoriai ir naujai iškepti Lietuvos šeimininkai… Smulkiom grupėm, po kokius penkis žmonės pajudėti link tos armijos, vienas blokuoja „bananą, kitas skydą, trečias paleidžia benzino užtaisiuką į snukutį ir pirmyn link Seimo. Geras būtų mūšis, nors ir pralaimėtume, anksčiau ar vėliau, gal net užimtume seimą, paimtume įkaitų, iškeltume politinius reikalavimus, pažadėtume nužudyti juos, jei seimo pirmininkas neateis ir nepasiaukos už juos, o mes jam tiesiog nuplaksim nuogą sėdynę kaip Tadas Blinda kartais pėrė, kai nekorė.
Filmas, tik kas bus su mano šeima, kai mes anksčiau ar vėliau pralaimėsim, kas mokės būsto kreditą bankui, kuris kabo ant manęs. Gal likusi Lietuva? Deja, ji greičiausiai, mane paliks vieną kaip visada, nes yra ir kita Lietuva, kuri juos palaiko, ir mane pasmerks… Kaip visada: savi marškiniai arčiau kūno. Taip ir neatsistojau šalia to vienišo vėliavnešio, nes dar visko nepraradau, dar per anksti ir duok dieve, to niekada nebus, nors taip norisi…bet dar ne vakaras.
O tuo metu juodieji riteriai, iššovę dujinių užtaisų spiečių, dviem „kiaulių pleištais“ lyg viduramžių kryžiuočiai teutonai, pajudėjo link Žvėryno tilto ir paupiu link Jasinskio gatvės. Kažkas suriko:
– Tuoj suvarys visus į upę!
Ir stebėtojai, ir kovotojai ėmė trauktis, juk mūšio vado pas juos tai nebuvo. Kaip tik tą akimirką, paskambino motina ir pasidomėjo, kada dukrą atvažiuosiu pasiimti, juk penktadienis.
Ėmė graužti akis, buvo sunku kvėpuoti, mobiliajame rodė be penkiolikos keturias.
– Darbo pabaiga! Laiks namo, ten laukia žmona ir dar vienas mažas vaikas! Kiti mano vietą užims, o ir karui dar nepribrendo tauta.
Tokia turėtų būti pabaiga, parodanti mūsų smulkiaburžuazinę ir valstietišką prigimtį, pajuokianti mūsų kvailą įsitikinimą, kad kiti, o ne mes lemiame mūsų gyvenimą, aplinką, valstybės kelią. Kai kiti lemia, tai ir gaunasi didžiulis ŠŠŠŠŠ, ir net kaltinti nebėra ką.
Gal būtų galima ir baigti istoriją, juk ji jau įvyko ir pakliuvo į žinių analus, jei ne patys žinių analiniai veiksmai… Žinių analų daug ir visi jie skirtingi, kiekvienas iš jų turi savo šeimininko ir vykdo šeimininko pavestą misiją. Tokio žodžio ir net supratimo kaip istorinis objektyvumas nėra, jis jų plotmėje net neegzistuoja. Tad sugrįžti namo, pabučiuoji žmoną, vaiką ir prieini prie veikiančio televizoriaus, o iš ten jau liejasi srautas: riaušės tęsiasi informacinėje plotmėje, tik ten jau visiškai kiti žaidėjai ir visiškai kiti tikslai…
O ten visiškai kitokia įvykių traktuotė: Teisiųjų Seimas, Teisiųjų vyriausybė, Naujieji jedinstvininkai, girtų rusakalbių minia – tai oponuojančios valdžiai televizijos vertinimai, o ką jau kalbėti apie jai pritariančius.
Žiūri, klausaisi ir norisi rėkti:
– Juk tai – melas, viskas buvo visiškai kitaip! Aš ten buvau, alų, midų gėriau nieko burnoj neturėjau, dar dujas uosčiau, kurias šaudė ne riaušininkai, o vidaus armijos dalinys, muštruotas raminti maištaujančius kalinius. Tautos dalis be teismo prilyginta kaliniams. „Rusakalbiai“ daugiausia kalbantys lietuviškai, išgėrę… o pabandykit išeiti prieš ginkluotą iki ausų riterį, apsiginklavęs tik akmeniu ir juostele ant veido, blaivi apsitriesit iš karto, o naujųjų feodalų vyriausybę supurtyti reikėjo, kad prisimintų, jog jie ne vieni šioj žemėj, jog pilka masė ne tik mokesčius moka, bet dar gali pareikalauti ir atsakomybės. Sulyginti su jedinstvininkais, o kodėl ne su sausio 11-osios seimo gynėjais? O juk tai ta pati minia, bet tada ji buvo už, o dabar „prieš“.
Bet ar kas pripažino šitą pamoką? Niekas, visi apsimetė, kad riaušių net nebuvo, kad jos buvo neesminės.
Su melu reikia kovoti, nes tie, kurie ten nebuvo, tiki tuo melu, tuo pačiu sukurdami kreivą tikrovę, kuri ima mumis manipuliuoti. Neiškenčiau ir ėmiau rašyti tam melui komentarus, pasivadinęs riaušininku.