Obelis

  Žingsniavau vakar link Urmo miestelio (Kaune) ir pakeliui, šalia griausmingo ūžiančio Pramonės prospekto, palei pat dulkėtą gatvę, dar auga šiek tiek žolytės. Toje siauroje vejos juostoje pamačiau obelį.
    Kas čia tokio, atrodo, - obelis. Juk ne koks baobabas ar mangrovė.    
    Tačiau šitas „susitikimas“ mane tiesiog įžiebė milijonu kunkuliuojančių, kaitinančių jausmų antplūdžiu. Ta obelis suveikė tarsi daiktas, iššaukiantis prisiminimus ar asociacijas, kada jį paimi į rankas. Net sustojau.
    Pagalvojau: „Ką tu čia darai? Ar čia tavo vieta? „ Man obelis kažkodėl yra šventas medis. Neįvardijama gausybė simbolių ir metaforų slypi už šito kuklaus medelio, matyt jau vien dėl mokykloje įdiegtų literatūros interpretacijos pagrindų. Be to, pamačiusi šią obelį, prisiminiau dainą: „O motinėle, kas kad skarelė balta? /Kaip obelėlė sniego žiedais apsnigta“. Ši daina skambėdavo vaikystėje per Lietuvos radijo pirmąją programą, tiksliai net nežinau, kas ją atlieka, ir dabar obelis, tarsi jau minėtas, prisiminimus iššaukiantis daiktas, man priminė seną seną dainą. Tačiau taip skaudžiai susmigo šis prisiminimas į širdį. Juk obelis prilyginama mamai: laukiančiai, rymančiai, guodžiančiai, atleidžiančiai, suteikiančiai ramų širdies pavėsį.  Tad ką tu, vienišas medi, darai čia, pakelėj, mašinų išmetamųjų dujų maudomas, prabėgančių vaikų draskomas, niekieno nepastebimas ir neįvertinamas?..   Juo labiau, kad šiuo metų laiku tu sukrovei tokius nuostabius, rožinius, žiedus, kurie jau tuoj tuoj sprogs. Kam jie?
     Sujaudino obels grožis. Toks stulbinantis greičiausiai todėl, kad aplink neauga joks kitas medis, su kuriuo galėčiau ją palyginti. Nejučia užgimė dar viena asociacija. Obelis - kaip moters gyvenimas. Jaunas, iš žemės lendantis gležnas daigelis - vaikystė. Reikia priežiūros, meilės ir daug saulės. Stiebiamės į viršų, leidžiame šakeles, tvirtėja kamienas - žvelgiame daug toliau, paliktos vienos jau nepražūname. Koks žavingas žiedų krovimas! Pavasaris, bundanti gamta, sukrauti,  pasiruošę sprogti obels žiedai, kurių spalva tokia sodriai rožinė,  - jau nereikia nė minėti, koks moters amžiaus tarpsnis tai yra. Apsipylusi žiedais obelis - jaunystės viršūnė; palengva iš žiedų ima formuotis vaisiai - moteris ruošiasi įgyvendinti mamos misiją. Rudeniop vaisiai sunoksta, nukrenta, nurieda tolyn... Nežinau, kiek tiksliai gyvena obelis, tačiau jos gyvenimas - nuolatinis ciklas: kasmet pasikartojanti jaunystė, branda, vaisių nokinimas. O mes viską išgyvename tik vieną vienintelį kartą…
     Maždaug ties šia vieta mano mintys nutrūko ir nurūko. Nuėjau savais reikalais apimta įdomios nuotaikos, o šiandien parašiau šitą impresiją. Nesitikėjau, kad taip paveiks vienišas, pakelėje stovintis medis. Dar ir dabar prieš akis regiu jos neišsiskleidusius pumpurus, rožinius, vešlius, ir žinau, kad praies dvi trys dienos - ji visa bus apsipylusi baltais kvepiančiais žiedais.