Jonas Daukantas
Iš ko kyla tautos dvasia, josios pasipriešinimas okupantams ir pasireiškia gebėjimas šimtmečiais išsaugoti savo kultūrą? Turime nemaža pavyzdžių, kaip tautos sugeba išsaugoti savąsias kultūrines vertybes. Suomiai, estai, latviai ar net patys mes esame to geriausias pavyzdys. Mūsų Pabaltijo seserys Estija bei Latvija, jau nuo XI a. pabaigos kentė danų ir vokiečių jungą, kurį tik XVI a. pakeitė lietuviai, kurie jau patys kone šimtmetį lenkėjo siekdami valdžios, kurią prarado XIII a. priimdami dar vieną naštą, rusų priespaudą.
Taip pat panašūs įvykiai klostėsi ir „Naujuosiuose pasauliuose“. Anglai, prancūzai, ispanai ir kitos Vakarų šalys savo kultūrą, savo religiją primetė kolonijose gyvenantiems vietiniams gyventojams to nė neklausdami. Ir būtų net naivu pagalvoti, kaip tūrėtų atrodyti, toks prašymas...
Tačiau kodėl po 300 metų vienur greičiau, kitur vėliau tos pavergtos tautos ėmė ginti savo kultūrą, ką iki tol kone kartu su pavergėjais naikino?
Bet čia iškyla viena jau amžius gludinama paprasta frazė: „Ginkim savo kalbą, tradicijas, šeimą ir žemę, neleiskit jos išniekint atėjūnams.“ XX a. aštuonioliktų metų pabaigoje lietuvių savanoriams buvo žadama nemokama žemė (kaime gyvenantys žmonės sudarė daugumą Lietuvos gyventojų). Žemė valstiečiui buvo daugiau nei kiti turtai, nes ja jis išlaikė šeimą, ja pelnėsi ir mokė sūnūs ją puoselėt ir gerbti. Taip jiems buvo duodama tai, kas jiems ir taip priklausė prieš ketvertą amžių teisėtai, tačiau jais buvo lengva manipuliuoti kuriant naują valstybę, naują „geresnę“ valdžią. Jais manipuliavo žmonės siekdami valdžios ir galios (tikriausiai tas įgimtas vyro troškimas pirmauti ir būti viršesniu) valdyti kitus. Tačiau pirma reikėjo naują valdžią apginti, o kas geriau tai darys nei kaimo žmogus, siekdamas gerovės ir maisto savo šeimai.
Atkurtoji valstybė nė ištolo nebuvo panaši į dabartinę valstybę. Rietenos, vaidai, paleisti kumščiai į darbą, dėl paprasto dalyko – valdžios, tik ne turtų, nes jų ir neturėjo jauna valstybė. Apie lietuvių kultūrą nėra ir ką kalbėt, didžioji dalis išsilavinusiųjų vargiai kalbėjo lietuviškai, nes miestai priklausė žydams ir lenkams, tik po keleto metų situacija ėmė kisti lietuvių naudai. Siekiant stiprinti lietuvybę buvo remiamos ypač kultūrinės sritys: teatrų, mokyklų statybos, knygų leidyba lietuvių kalba. Lietuvių gramatika ir žodynas buvo sudaromas kaimo žmonių nuopelnu, nes tik jie išlaikė savitą kalbą. Tačiau ir tai jau buvo ėmę svetimėti. Kalba įsprausta į kanonus buvo patiekta jaunimui, kuris vis labiau ir labiau ėmė siaurinti savo žodyną dėl bendrinės kalbos puoselėjimo.
Siekdami atkurti lietuvių tradicijas ir kultūrą, nejučia baigiame sutrypti ir sunaikinti likusias baltų lietuviškas tarmes (žemaičių, Klaipėdos krašto (Nadruvos, lamatiečių ir vokiečių etnografinės kultūros susipynimas), dzūkų ir aukštaičių) nustumdami jas į šaly, tik retas kuris susimąstęs ima puoselėt ją.
Taip ir šiandien. Mūsų valstybė buvo atkurta lygiai tokiais pat pažadais: laisve, žeme ir kultūriniu principu. Iškart po valstybės atkūrimo buvo reformuojamos mokyklos lietuvių kalbos naudai, siekiant atkurti smukusią lietuvių kalbą. Naikinami kolūkiai juos išdalijant piliečiams. Ir atkuriama nauja valdžia, dar vienos rietenos ir vietoj kumščių paleistos apkaltos bei nesuskaitomas valstybės turto grobstymas. Ir visa tai daroma manipuliuojant žmonių mąstymu, jog tai patys mes sukūrėm tokią valstybę, mes patys juos išrinkom ateidami ar ne balsuoti. Tik niekas nesako, kad juos išrinkdami atrišime jiems rankas dar didesniems valstybės turto grobimo (skolos didinimui) ir švaistymo atvejams.
Nors tiek daug, rodos, kalbama apie lietuvių kalboje, kitaip sakant, jaunimo kalbose vis dažnėjančio barbarizmo naudojimo, labiau stiprinama ne pačios lietuvių kalbos, kultūros, bet svetimų kalbų mokymas. Jau antroje klasėje moksleiviai pradeda mokytis anglų kalbos, nors retas kuris sugeba gerai skaityti ar rašyti lietuviškai. Reklamos bei įvairių firmų pavadinimai vis labiau afišuojamos užsienio kalba. Kultūrinėje laidoje, kuri net sovietmečiu buvo lietuviškos dainos šalininkė, nusisuka nuo šito. Atliekamos dainos jaunimo scenoje kita kalba niekada neskambėjo ir neskambės taip gražiai kaip sava kalba atliekamos, nebus taip suprantamos ir priimamos širdžiai. Tik kažkodėl nuo viso šito nusisukam ir renkame jas geriausiomis. Tai kas vis dėlto priverčia tautiečius atkurti tautinį judėjimą, atgaivinti mirštančią tautinę kultūrą ir žlugusią valstybę?..
