Laiko mašina

Tomis dienomis ir naktimis nebuvo ramu gyventi. Neprisimenu kelintais metais tasai niekingas mokslininkas sukūrė laiko mašiną ir pasmerkė žmoniją nebūčiai, ir amžinoms kančioms. Vos tik baigė darbą, iškart, paleido tą šėtonišką kūrinį į žmones. Tuomet, poros metų bėgyje, ją jau turėjo visi. Chaosas žemėje prasidėjo ir turbūt jau, niekad, nesiliaus vėlęs žmonių likimų...

Robertas dažnai matydavo, kaip žmonės keičia vieni kitų likimus.. Jaunas vyras gyveno senamiesty, atrodo, tai buvo vienintelė saugesnė vieta, ypač naktį, nes retai ten smėsčiojo žmonių figūros. Jis buvo priverstas slėptis nuo jų, todėl gyveno naktimis ir maskavosi šešėliuose. Slogi tamsa supdavo Robertą ir joje, atrodo, jis rado prieglobstį. Vyrukas turėjo protingą motiną, kuri suprato keliamą grėsmę ir užaugino vaiką naktyje, vienui viena išmokė jį gyventi. Po to varkšė moteris nusižudė, tik dėlto, kad liktų kuo mažiau informacijos apie šeimą. Robertas negalėjo turėti draugų ar priešų, vos sukontaktavęs būtų palikęs savo žmogiškąją žymę visuomenėje. Tuomet būtų pasmerktas. Naktį vokčiomis vyrukas imdavo maistą iš vienkartinių parduotuvių, kurios kitą dieną, tarsi, išnykdavo erdvėje.

Vieną dieną matai, kaip prezidentai žūva, kitą jie prisikelia ir taip bepaliavos. Nauji pastatai kas dieną gimsta, griūna, trupa... Įvairiausios gyvūnų hibridų rūšys atsiranda tarsi iš niekur. Pokšt ir priešais mano akis penkiakojis šuo su žuvies uodega. O žmonės... jie nematė keliamo chaoso ir jiems turbūt nerūpėjo. Jie mėgo žaisti tą velnio žaidimą, o šėtonas tuomet buvo pamalonintas. Dažnai galvojau, kad atėjo paskutinė dieviškojo teismo diena, bet ji niekaip nesibaigdavo.
Gyvendamas tokioje erdvėje aš jaučiausi, kaip pamišėlis, ar šizofrenikas. Tie žmonės, dingsta ir atsiranda, o karai ir sudarytos taikos, vis žlunga ir vėl atgimsta. Ramybės nė su žiburiu nebuvo galima surasti. Galvoje sukosi daugybė idėjų, bet niekaip negalėjau prieiti prie tos vienintelės. Mąsčiau, kaip sugrįžti į praeitį ir nužudyti šėtoną - mokslininką. Bet gauti laiko mašiną galėjo tik piliečiai, o aš tada buvau niekas, pilkas taškas, niekam nematytas ir nepažįstamas. Naktų naktis laukiau savo progos kuomet galėsiu prieiti prie laiko mašinos ir persikelti atgal, į tą dieną, kai mokslininkas gimė.
Kartą išaušo mano laimės akimirka. Pasaulyje, regis, vyko vienadienis trečiasis pasaulinis karas, kuomet Rusija bandė sukovoti su Amerika. Amžinos, ambicingos priešės siuntė mirtinus ginklus, viena kitai. Lietuva čia vaidino gan nemažą vaidmenį: talkino rusams. Galbūt todėl, kad šie buvo arčiau. Ta proga buvo vienintelė ir ją aš išnaudojau. Kai naktį Vilnių dengė apniukęs dangus, o mėnesienoje mėnulis karts nuo karto išlįsdavo ir jo akis pašviesdavo man kelią link didžiųjų seimo rūmų, kur buvo saugomos nepanaudotos laiko mašinos, griaudė galingas griaustinis ir lijo. Su kiekvienu mano žingsniu lietus darėsi vis sunkesnis, jis smelkė mano sielą, tarsi badė plieninėmis adatomis. Mano galvoje sklandė sumišusios mintys apie būsimąją žmogžudystę. Mąsčiau ar aš sugebėsiu persikelti atgal į praeitį... Vidinį skausmą aš užgniaužiau savyje ir ryžtingai slėpdamasis šešėliuose artėjau link rūmų. Seimas buvo tuščias,  žmonės evakuoti, dėl kažkokio ten paskleisto viruso. Kiek žinojau virusas ardė žmonių plaučius ir numaniau, kad eidamas į seimą mirsiu, bet tuo momentu man buvo nesvarbus manas likimas. Tauta ir pasaulis buvo svarbesni. Aš greit įsigavau į seimą ir visai nenustebau, kad laiko mašinos nebuvo išveštos. Pasukęs, link didžiosios salės su savim vieną nešiausi. Jos buvo labai kompaktiškos, kaip šių dienų „laptopai“. Su savim turėjau istorinę knygą, kurioje mat žmonės rašė svarbius pasaulio įvykius. Vos ją pravėręs aš pamačiau, kaip raidės keičiasi akies mirksniu, istorija vis persirašo ir tai tik dar labiau sustiprino mano norą užbaigti darbą. Virusas lėtai ėdė plaučius ir ūmai pradėjau kosėt kraujais. Man tada buvo likusios vos penkios minutės gyventi. Aš greit atvėriau knygą ir praverčiau iki septyni šimtojo puslapio, ten buvo mokslininko - šėtono pavardė. Alfgangas Čakžuolis, perskaičiau ir kaip „laptopą“ pravėriau laiko mašiną. Priešais mane atsivėrė pilkšvai blyksintis portalas (apvalus, skystas, ore sklandantis objektas, kuris priminė didžiulį skritulį). Netrukus įvedžiau mokslininko pavardę į mažą „laptopo“ ekranėlį, pridėjau, kad perkeltų į pirmąjį jo gimimo mėnesį. Žengiau į skraidantį skritulį ir ūmai pajaučiau, kaip laiko mašina mane perkėlė, ten, kur norėjau. Atsiradau namuose, kur augo vargšelis būsimasis mokslininkas. Impulsyviai čiupau virtuvinį peilį ir dūriau lakstančiam naujagimiui tiesiai į pilvą, jis paplūdo krauju...

Dabar sėdžiu kalėjime ir laukiu  elektros kėdės. Galbūt Dievas man atleis, galbūt ne. Bet šią istoriją aš privalėjau, savo išmuštu dantim, išraižyti ant purvinos, pilkos kalėjimo sienos.
Dar pridursiu... Sudie pasauli, o žmonės gyvenkit šia diena, ne praeities nostalgijom ar prisiminimais, negalvokit apie ateities beprotiškas vizijas, o mane prisiminkite, kaip El Roberto.