Prie šautuvo tiks

cip cip mažutėliai cip cip

džergžt į akmenį grūdas
iš šito duona nerūgs
nesiūruos sunkios javasėklių valtys
neišaugs krivaitis

iš šito vaiko nieko nebus
silpnas labai paliegęs
vargiai beišgyvens
neišeis iš jo žmogaus
anei gyvulio daktaras
nebent prie šautuvo tiks
prie antsiuvų

atrodo buvau kaip reikia
nuožmus pavilnės karvelis
ne toks kur nurytų taiką
jei ta galugerkly velias

o toks kur ją tuoj išspjauna
dar nubraukia delnu burną
ir peilio suspaudžia kriaunas
kai senos poterius murma

neišmoks darbų prie ūkio
nepadės tėvukui
nepakeltų nė kastuvo
nesulauks javapjūtės

bet šiandien sudėčiau ginklus
žeminėje žemę arčiau
o mama kodėl palieki
kvapu sunokinčiau duoną
dalyčiausi ja ir barščiais

milinėm lietaus žymėtom
užkločiau neskirtą lemtį
nes pėdas čia taip sumėtai
kad pats nerandi kur senti

aš už jus atiduodamas
jums baltais
išbarstomas

ant miesto užgriūva sniegas
tušti ir ledėja plaučiai
kai ginklų jokių nelieka
aš pieno puta
išplaukčiau