Nakties jaunikis

Naktis labai nenori paleisti savo
jaunikio - ryto. Nori jį sutūrėti
svaigim glėby, sulaikyti savyje.
Ji puošiasi žvaigždžių skara,
ji kvėpinas svaigiais kvapais,
ji lakštingalos trėlėmis bando
suvylioti, užmigdyti rytą, kad tik
neišeitų, kad pasiliktų.
Naktis, klaidžiais savo keliais, bando
paklaidinti rytą: gal paklys ir šį
kartą pasiliks.
Ir taip jau milijonus metų: rytas
palieka naktį ir skuba pasitikti dienos...
O naktis? Naktis lieka laukti kito ryto,
su viltimi gal... Gal šį kartą pasiliks?