Anastasija Melage
Man reikia garsiai kartoti mintis, vis kartoju, kad ko nors neužmirščiau, ypač dabar, kai už lango beveik pavasaris. Atsuku vandens čiaupą, iš kurio čiurkšle nuteka prarūdijusio vandens srovė. Viskas ne taip. Įšalęs sniegas kvepia tuštybe. Bet tai ne tas kvapas. Bandau nuplauti pajuodusias, neskoningai padažytas akis, bet viskas veltui, iš sudirgusių akių sunkiasi karštos ašaros .. gal man sloga .. plačiai praveriu virtuvės langą, į vidų plūsteli šalto oro gūsis, kurį praryju tarsi išbadėjęs žvėris.
Aš nuodėminga, tai supratau vakar. Sėdėjau toj pačioj virtuvėj ir rūkiau, vieną po kitos gesindama cigaretę į stalą, bet ne į kūną, nes taip daro bepročiai, kai suskambo telefonas, neleidęs visą naktį man miegoti. Pakėliau ragelį ir bandžiau klausyti. Slopus neaiškus balsas kažką pasakojo, bet mintys klaidžiojo toli, o žvilgsnis ropinėjo sienomis skaičiuodamas kiekvieną nelygumą. Lėkštėje panardintas šaukštas priminė nuskendusį laivą. O jis tepasakė:
- Durne tu... - ir pauzė - myliu tave, - ir pauzė.
Nesupratau, apie ka jis kalba, labai užsinorėjau karštos arbatos, kažkoks nenumaldomas kartėlis nusirito per visą kūną tiek metų į nežinią varančios tylos.
Užsivilkau paltą ir išėjau į gatvę, kurioje laukė jis, kad ištirpdytų mane savo glėbyje ir apsaugotų nuo visko, tik ne nuo savęs.
Išėjau į gatvę, bet nesustojau, negalėjau sustoti ir leisti, kad tas žudantis kvapas įsigertų giliai į kūną ir leistų man mirti.
Man reikia garsiai kartoti mintis, kad galėčiau gyventi, ypač dabar, kaip už lango beveik pavasaris, bandantis išplauti tai, kas seniai jau nuskendo. Atsuku vandens čiaupą ir bandau išplauti dėmę, tą salsvą kvapą, kuriuo kvepia pavasaris.
