"obelų žiedai raižo mano sielos langus"- šeši žodžiai, talpinantys visą eiliuko prasmę. Gražus pastebėjimas- pavasariškas ir toks pažįstamas jausmas...
Šiaip tai "postmoderno" su lengva siurrealistine užuomina eilutės (tas tarpuose ištrintas galima pačiam susikurti) apie lūpų herpesą, kuris infekuojasi bučiuojant žydinčias obelis, kas galų gale priveda prie sunokimo ir kritimo.Jeigu tik kas nenumuša (būsim išvaryti) anksčiau laiko.Šiaip jau aprašyti reiškiniai nenauji, labai gilių emocinių ar intelektualinių įžvalgų kūrinyje nėra.Visgi maloniai persiskaito - didysis minimalistiškumo pliusas ... :))