Prie karsto

O viešpatie, o viešpatie, o dieve -
Aš tavo atleidimų pasiklydau gojuos:
Ant aukšto  stogo krašto atsisėdus
Šio vakaro alsavimą šarvoju.
Tik geradary viešpatie, o dieve,
Nesupk brangaus, kai visiškai nebrėkšta,
Kai net velniai sutrikę gėriu kliedi
Ir žemė tampa panaši į lėkštę,
Kuri skirta ne maistui, o piešimui –
Puošybai, primenančiai saldžią būtį _
Bet dievas peršalęs ir negražiai užkimęs
Neleidžia Tau, brangus, ilgiau pabūti.