“Twillight”arba kitoks gyvenimas…

Mėgstu gulėti naktį tamsoje netrukdomas, išjungęs mobilų telefoną ir visas atsiduoti geram filmui. Tai gal jau mano įprotis, gal būdas užmiršti dienos rūpesčius, nemalonius kasdienybės niuansus ir po to užmigti ramiu, vaikišku miegu, negalvojant apie rytdienos rutinas. O gal tai nesąmoningas siekinys pereiti į kitokį pasaulį, kurį dar užantspauduoja kartkartėmis aplankantys panašūs sapnai?
Vakar žiūrėjau filmą, neperseniausiai buvusį nepaprastai populiariu, ypač jaunimo tarpe. Na po to – tęsinys, o trečia dalis sako jau ne už kalnų. Tai „Saulėlydis“…Kai kas nustebsite: tik dabar? Kas mane pažįsta, pažvelgtų ne kasdienišku žvilgsniu ir gal būt teištartų: tu jį žiūrėjai? Tačiau dabar pasiaiškinti nei vienai pusei nesinori, tiesiog ne apie tai rašau. Geriau užduokit klausimą: ar patiko? Jei trumpai, drūtai (kaip mėgsta sakyt mano tėvukas), tai – taip.
Man patinka įvairūs filmai. Taip pat ir tokie, kuriuose fantazija susimaišo su realybe (vėliau suprasite šį junginį). Tuomet pradedu galvoti, o gal tai iš tikrųjų vyksta? Gal mes (na gal tik aš) vaikštome šalia pasaulio, kurio neregime plika akimi, o jis egzistuoja ir yra pakankamai stiprus, įtakingas, svarbus mums, šios žemės dulkelėms arba atstovams (jei taip labiau patinka).
Kažkuriam kadre sustabdęs filmą išėjau į kiemą, į to smarkaus, vakarykščio lietaus glėbį tamsoje. Kadangi mintys sukosi apie filmą, mane aplankė įdomi mintis…
Blogas arba kuri nors panaši internetinė svetainė…Mes, visi tie, įeinantys į tokią svetainę, užsidedantys anonimines karūnas, gal būt ir pasijaučiame kitaip nei realiame gyvenime? Jeigu taip (aš be abejonės), tai argi tuomet nesame panašūs į šio filmo herojus Kolenus (vampyrų vegetarų šeimynėlę)? Juk kas dieną mes vaikštome kaip normalūs tarp normalių, nieko neįtariančių pažįstamų, kolegų, pagaliau – artimųjų, o jie gal net nenujaučia, bent jau nežino, kad turime ir kitokį gyvenimą. Kad atėjus laikui, momentui mes tarsi transformuojamės į kitą, slaptą pasaulį, kuriame užsidėję tik mums vieniems žinomą vardą, tampame kitokie. Gal kaip tik tuomet mes ir esame tikrieji, galintys laisvai atpalaiduoti savo tikrąją prigimtį, tikrus jausmus, tikras mintis. Mes gal būt pasijaučiame panašiai, kaip minėti herojai, kai pasiekia pagaliau savo mišką, savo erdvųjį namą ir kas įdomiausia, labai mielą, kuriame neaptiksi nei vieno karsto…Ten skamba juokas, groja graži, maloni muzika, žaidžiami smagūs žaidimai. Ten nėra įsitempimo, apsimetinėjimo, baimės būti nesuprastam, net didžiausiems kompleksams slegiamam asmeniui. O kas būtų jei realusis ir pragmatiškasis pasaulis sužinotų tiesą? Manau tiek juos, tiek mus greičiausiai paniekintų, atmestų, o gal ir nukryžiuotų…Po egzekucijos kai kurie „teisieji“, gal ir patys vakare, apsidairę į šalis, slaptai surinktų savo blogo slaptažodį.
Nežinau kaip jūs, tačiau aš visai norėčiau taip gyventi nuolatos (kaip gyvenu bloge ar dar keliose svetainėse…). Gal todėl, kad toks gyvnimas man realesnis už kasdienes realijas? Tačiau ateina laikas ir nusiėmęs savo karūną su užrašu „inas“ einu toliau į gyvenimo mokyklą. Juk pamokas lankyti reikia…