Sau

Žinai, patinki man. Kai pamerkiu akį viešumoj tu taip kukliai nuleidi akis, gal net parausti, nežinau, per „špaklių“ nesimato. Aišku, akys dar nieko. Visai kas kita tie rašteliai su piešinėliais... Turiu dar juos visus- pilnos džinsų ir striukių kišenės. Kartais net pagalvoju kaip būtų gera, kad nereiktų visko slėpt, kad būtų galima visiem atvirai parodyt kas tu man ir kas aš (tikiuosi esu) tau. Atrodo jau beveik rimti, suaugę žmonės esam, kaip toj dainoj „o studentas- ne piemuo“. Bet ne, per greit, netinkama situacija, yra „kitų pusių“. Na ir kas? Gal tu man labiau nei patinki, gal net... myliu tave... Manau pati tai supranti, nors niekad nesakiau ir, manau, greit dar nepasakysiu. Visa tai, tas aistringas buvimas kartu ryte, dieną, vakare ir kartais naktim o paskui- vėl TIK pažįstami. Tai jaudina, taip, net šiurpuliukai eina kai eilinį kartą susiliečia liežuviai. Tai siutina, kai atsidūrę viešumoj paleidžiam viens kito ranką ir iš burkavimo pereinam į gatvės slengą.

Žinau, ne viskas ir ne visada galima, bet juk (po velnių!!!) negalima tyčia savęs kamuot. Nors, jei tau taip geriau- tebūnie. Gal kada nors gailėsies. Nors ne, ne kada nors, matau kad gaila jau dabar, bet... Tu per daug pasipūtus kad tai pripažintum, kad pirma pradėtum „rimtą pokalbį“. O aš? Principingas (arba kvailas) aš- kentėsiu, bet nenusileisiu. Negraži situacija. Deja, ne aš ją pradėjau, ne aš ir baigsiu. Taip ir liksim kaip du ožiai ant tilto ir galiausiai abu į skirtingas puses nueisim. Kvaila. Deja. Už tai- nekenčiu tavęs.