Būtis ir kartais amzinybė...

Nuogomis pėdomis
Per žvaigdžių dulkes lekiu
Jaučiu būties tuštybę,
Jos amžiną stiprybę...

Dūžiai širdies mane surakina,
Būtis mano sielą suklaidina.
Tampu vienišu gyvenimo kariu,
Tokiu silpnu ir niekam nereikalingu.

Kaip karys, sutryptą žemę aš bučiuoju,
Ir toks gyvenimo lengvumas mane kamuoja,
Jog norisi į viską spjauti.
Spjauti net į savo amžinybę.

Ir kartais pagalvoju:
Kaip gyventi gera būtų,
Pajusti savyje pilnatvę,
Savyje tuštybę nugalėti.

Ir suprantu, jog to nesugebėsiu,
Nes amžinybė manyje gyvuoja.
Ji traukia į save gyliai,
Jog degu noru pasitraukti iš būties.

Šių norų nukamuotas,
Lenkiu galvą prieš save,
Ir su ašaromis akyse,
Sau galvą nukertu – mirštu...

Sąžinė mane kamuoja nusižudžius,
Bet nugalėti ją drįstu.
Šaltais žingsniais baigiu kelionę:
Iš savo gyvenimo į mirtį.....